Romantinė meilė lietuvių literatūroje

Visais amžiais lietuvių literatūroje galima pastebėti vaizduojamą meilę. Tačiau neretai ši meilė tampa romantine meile. Pats A. Mickevičius , žymus XIX a. lenkų poetas romantikas, savo baladėje „Romantika“ išsako svarbiausią dorovinį romantizmo principą: „Žvelk širdimi tik į širdį“. Šiuo principu naudojasi ir V. Krėvė dramoje „Skirgaila“, ir J. Kunčinas romane „Tūla“. Abu autoriai savo kūriniuose vaizduoja neįmanomą, tačiau keliančią žmogų aukštyn romantinę meilę tarp kūrinio veikėjų. XX a. pr. neoromantinės literatūros krypties atstovas V. Krėvė dramoje „Skirgaila“ vaizduoja itin romantišką meilę. Tokia meilė atsispindi tarp kryžiuočių ordino riterio Kelerio ir Lydos kunigaikštytės Onos Duonutės. Veikėjų meilė negalima dėl politinių priežasčių, t.y. siekiant Lietuvos žemių vientisumo. Keleris atvyksta nusiteikęs karingai, jis nori sukiršinti lietuvius su lenkais. Tuo tarpu pati Ona Duonutė yra pažadėta Lenkijos kunigaikščiui Mozūrui, todėl ši meilė neturi jokios ateities. Nors kūrinio pradžioje Keleris primena Don Žuano tipo personažą, kuriam svarbu užkariauti kiekvienos patikusios moters širdį ir be gailesčio ją palikti, tačiau išvydęs Oną Duonutę ją iš tiesų nuoširdžiai pamilsta. Jis jai yra pasakęs: „Tu kaip Dievo angelas tyliom akutėm, dangišku savo grožiu privertei mano sielą patikėti <...>“. Toks staigus Kelerio pasikeitimas suteikia romantiškumo. Romantizmas išaukština meilės galią, kuri keičia žmogų, sustiprina valią. Keleris Oną Duonutę ima vertinti kaip žmogų, o ne priemonę, todėl yra pasiryžęs ją ginti ir net paaukoti dėl jos gyvybę – tai tikro riterio bruožai. Akivaizdu, jog V. Krėvės dramoje vaizduojama meilė yra neįmanoma ir pasmerkta dėl politinių aplinkybių, tačiau žmogų į viršų keliantis jausmas, verčiantis pasiaukoti dėl kito.