Ar senuosiuose Lietuvos literatūros tekstuose ryškėjanti laisvės samprata aktuali šiais laikais? Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais

Literatūra – tautos, epochos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma, raštija. Šis terminas gali būti taikomas tiek pavieniams rašytiniams kūriniams, tiek ir apimant visus rašytinius viso pasaulio, tam tikros kultūros ar tam tikros epochos kūrinius. Literatūroje visada atsispindi tam tikri to laikmečio išgyvenimai, žmonių patirtys, pasaulėžiūra. Ypač ryškią išliekamąją vertę turi kūriniai, kuriuose nagrinėjama laisvės tema. Lietuvių literatūra – ne išimtis. Mūsų tautai teko patirti daug sunkumų, priespaudą, okupaciją, spaudos draudimą. Šios problemos atsispindi rašytojų kūriniuose, kuriuose pateikiama gili ir plati laisvės samprata. XVI a. raštuose keliama idėja, jog laisvė – didžiausias turtas, tautos egzistavimo pagrindas, jos varomoji jėga, užtikrinanti nenutrūkstamą tautos gyvavimą per amžius. Laisvė senojoje literatūroje siejama su nepriklausomybe nuo priešų, kitų tautų ir svetimšalių, taip pat – laisva kalba ir kultūra. Prabėgus daugybei šimtmečių, atsigręžę į istorinę praeitį ir žvelgdami į ateitį, vėlgi savęs klausiame: ką mums reiškia laisvė? Ar turime laikytis vyravusios senosios laisvės sampratos, ar remtis naujomis, pakitusio pasaulio vertybėmis?