Tautinės vertybės ir elgesio normos XX a. (I. Meras „Lygiosios trunka akimirką“ ir A. Šlepikas „Mano vardas – Marytė“)

Kiekvienas žmogus gyvenime yra unikalus, jis gyvena taip, kaip jam priimtina. Tačiau žvelgiant iš bendruomenės perspektyvos, ypač  XX a., svarbu pabrėžti, kad buvo svarbiausios tradicinės pamatinės  vertybės, kurios buvo prasmingo gyvenimo šaltinis. Taigi šioje kalboje remiamasi XX a. įvykiais ir literatūra bei tokiu būdu argumentuotai aptariama, kokios vertybės ir kokiais būdais iškilo XX a., kaip tradicinės, žmogaus gyvenime ypač daug užimančios vertybės.

Icchokas Meras (g. 1934 m.) yra plačiausiai pasaulyje žinomas lietuvių rašytojas, jo kūriniai išversti į daugiau kaip dvidešimt kalbų, lig šiol tebeleidžiami visame pasaulyje. Romanu „Lygiosios trunka akimirką“ (1963) leidykla „Baltos lankos“ pradeda Icchoko Mero kūrybos rinktinę. Prancūzų laikraštis Le Figaro šį romaną pavadino viena geriausių knygų apie holokaustą, o jos autorių – viena ryškiausių Rytų Europos literatūros asmenybių.  Pati savaime iškalbi  holokausto tema plečiama ir „išnaudojama“ universaliam istorinės ir dvasinės žmonijos patirties modeliui kurti. Rašytojas atsisako epinio vaizdavimo, jį domina idėjų, ne daiktų pasaulis, dvasios, ne materijos sfera. Priešinama laisvė ir prievarta, laisvos dvasios žmogaus laikysena ir agresijos, sadizmo, smurto, jėgos kulto sistema, demonstruojanti absoliutų nužmogėjimą. Romano struktūriniai griaučiai – šachmatų partija, kurią žaidžia geto viršininkas Šogeris ir geto gyventojas – jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas. Žaidimas rašytojo pasirinktas kaip simbolinė pagrindinės  idėjos sutelkties forma. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai.