Istorijos tema I. Simonaitytės romane „Aukštųjų Šimonių likimas“ ir A. Šlepiko kūrinyje „Mano vardas - Marytė“

Istorija, dabartine prasme suprantama kaip bet kokios pasakojimo bruožų turinčios dabarties žinios apie praeitį, kaip mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti dokumentuotą žmonijos praeitį. Grožininėje literatūroje, taip pat yra pasakojama apie istorija tarkim I. Simonaitytės romane „Aukštųjų Šimonių likimas“ ir A. Šlepiko kūrinyje „Mano vardas - Marytė“. Šiuose abiejuose romanuose pasakojama apie tokius skausmingus Lietuvai įvykius kaip germanizacija ar vilko vaikų likimai pokario metais.

Autorė Ieva Simonaitytė (1897-1978) - lietuvių literatūros klasikė, rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje, kilusi iš Mažosios Lietuvos krašto. Jos gyvenimas susijęs su šio krašto dramatiška istorija, žmonių gyvenimo būdu, jų kalba ir papročiais. Ievos Simonaitytės romane “Aukštųjų Šimonių likimas” svarbiausia ne įvykiai, o likimai. Pasakojama graudi istorija apie seną bajorą Šimonį ir jo vaikus, apie marą, nuo kurio mirė dauguma Mažosios Lietuvos žmonių, apie vokiečius, kurie jėga užgrobė lietuvių namus. Šimonių šeimai ir kitiems šios gimtinės gyventojams nepavyko apsisaugoti nuo maro, taip ir išnyko dauguma žmonių. Mažojoje Lietuvoje beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose atvykę Vokiečių kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. . Maža tauta ilgus metus kovodama su stipresne, išsenka, žmonės pavargsta, nusivilia, nebetiki savo pergale. Vokiečiams užgrobus žeme, dauguma gyventojų pradėjo naują gyvenimą Aukštujuose. Ten karta iš kartos gyveno vaikai, anūkai ir proanūkiai, kurie per du šimtus metų, kentėdami vokiečių priespaudą, iš garbingų ir turtingų šeimų tampa paprastais Mažosios Lietuvos valstiečiais. Tačiau nei vienas nepamiršo savo gimtosios žemė ir savo vaikus mokė, kaip gerbti ir ginti savo bajorišką kilmę bei garbę ir mylėti savo žemę. Gimtoji žemė ir savi namai jiems buvo svarbiausia.