Moters vaidmuo I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ ir Žemaitės „Marti“

 Visais laikais lietuvių literatūroje buvo kuriamas moters įvaizdis. Ne paslaptis, jog XIX - XX a. lietuvių prozininkai suprato, jog moters paveikslui aptarti reikalingas didesnis dėmesys, nepaisant vis dar visuomenėje vyravusių patriarchalinių sąlygų, kai vyrams suteikiama pirmenybė daugelyje sričių. Lietuvių rašytojai moterį stengėsi perteikti kaip labai svarbią asmenybę. Vieni rašytojai moterį parodė kaip namų židinio kūrėją, kuriai namai ir šeima yra gyvenimo pagrindas, o ji pati - neatsiejama to dalis. Kiti ją vaizdavo kaip tvirtą, pasitikinčią savimi, protingą. Dar kitiems šių amžių kūrėjams moteris - tai mūza, įkvėpimo šaltinis. Tuometinėje visuomenėje buvo įprasta, kad moteris yra nuolanki, paklusni, tyli ir rami namų šeimininkė. Kartais moteris tyliai sutikdavo jai nepalankius likimo smūgius, sunkiai išgyvendavo vyro žeminimą, bet prieš jį nekeldavo balso, daug ką praleisdavo negirdomis ir tyliai kęsdavo. Kažkokia vidinė stiprybė jai teikdavo jėgų nepalūžti, nesuklupti. Tokia nuolanki moteris dažniausiai vaizduojama XIX-XX a. literatūroje.