Moters padėtis šeimoje (pagal Žemaitės „Marčią“)

Lietuvių literatūros klasikę Žemaitę (Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę) šiandien pagrįstai galime laikyti pirmąja Lietuvos feministe. Būtent ji savo kūriniais prieš daugiau nei šimtą metų prabilo apie moterį, apie sunkią jos padėtį šeimoje, santykius su tėvu, vyru, jo šeima. Prabilo garsiai, tiesiai, aštriai. Skaitydama jos apsakymą „Marti“, parašytą XIX a. pabaigoje, šiandien galiu įsivaizduoti mūsų tautos praeitį, kultūrą, šeimos papročius ir tradicijas. Lygindama Žemaitės aprašytų šeimų tradicijas, požiūrius, vertybes, galiu teigti, kad ir XXI amžiuje Žemaitė nėra pasenusi ir nebeaktuali, kad ji nėra tik primityvios kaimo buities vaizduotoja: ir mūsų laikais yra tokių šeimų, egzistuoja tokių santykių, kuriuose menkinamas, niekinamas partneris, nesiskaitoma su moterimi, ji žeminama. Šiame darbe analizuosiu Žemaitės apsakymą „Marti“, aptarsiu sunkią moters padėtį šeimoje ir bandysiu apibendrintai atsakyti, kas lėmė tokią moters situaciją – nuolanki, užguita moteris, despotas vyras ar nusistovėjusios patriarchalinės šeimos tradicijos.