Moters vaizdinys Žemaitės kūryboje

Visais laikais pasaulyje moterys buvo nuvertinamos, buvo manyta, kad jos yra mažiau vertos pagarbos, o vyrai priešingai – jie visagaliai ir verti visų moterų meilės ir nuolankumo. Ir tik dabar, XXIa. žmonija pradeda įsisąmoninti, jog moteris yra tiek pat svarbi, kiek ir vyras, nors dar ir dabar įprasta išskirti vyrą, kaip stipresniąją lytį, visgi pasaulis nustojo skleisti diskriminaciją tarp lyčių. Dabar moterys gali pačios savimi pasirūpinti, jos išsimokslinę, savimi pasitiki ir gali pačios valdyti savo gyvenimą, taigi turi lygias teises su vyrais. XIXa., pasauliui modernėjant, pradėjo skleistis feminizmo idėjos, kurios smarkiai pakeitė moters vietą visuomenėje, o Lietuvoje viena ryškiausių šio meto veikėjų – tai Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė. Jos įsitraukimas į literatūrinį gyvenimą tapo moters išėjimo iš privačios namų erdvės į viešumą simboliu[1] Lietuvos moterims. Ji buvo viena pirmųjų moterų pradėjusių veikti viešajame gyvenime kaip ryški visuomenės veikėja, pavyzdžiui, pirmuosiuose moterų suvažiavimuose. Tačiau didžiausias jos palikimas – tai kūryba, kuri subtiliai atskleidžia ir parodo to meto požiūrį į moterį ir jos vietą šiame pasaulyje. Nors Žemaitės apsakymuose įvykių interpretacijos dalinai hiperbolizuotos, tačiau būtent tokiu būdu galime geriausiai įsivaizduoti vyro požiūrį į moterį XIX amžiuje.

Žemaitės apsakymuose vyrai į moterį žiūri ne tik kaip į silpnesniąją lytį, bet mato ją, kaip nieko nevertą būtybę, neturinčią galimybės turėti savo nuomonės. Realizmo persmelkti Žemaitės apsakymai parodo skaudžią XIXa. pasaulio neteisybę, kuri žemina moterį tiek fiziškai, tiek emociškai. Vyrai čia parodomi, kaip neišsilavinę kaimiečiai, kurie ne ką patys veikdami, kaltina moteris už nieko neveikimą. Nelaimingi, pikti, godūs, šykštūs ir viskuo nepatenkinti, tai vyrai vaizduojami šios autorės kūriniuose. Pavyzdžiui, apsakyme „Petras Kurmelis“ vyras pavaizduojamas kaip materialinių gėrybių mylėtojas, visiškai nesidomintis vidiniu žmogaus pasauliu, o apsakyme „Neturėjo geros motynos“ vyras vaizduojamas kaip žiaurus tironas, nekreipiantis dėmesio į moters ašaras.

[1] Brigita Speičytė „Žemaitė“.