Tautinės tapatybės paieškos Č. Milošo ir M. Ivaškevičiaus kūryboje

Mikalojus Daukša XVI a. lenkiškai parašytoje garsiojoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ išskiria tris svarbiausius tautinės tapatybės elementus – tai žemė, papročiai ir gimtoji kalba. Ko gero, tautinė tapatybė – tai ne tik priklausymas savajai tautai, tačiau tai yra tarytum prigimtinis savumas, kurį nelengva apibrėžti, tačiau kurį juntame savyje. Žinoma, tautiškumas per visą Lietuvos istorijos laikotarpį kito, o kelias, bandant suprasti, kas yra lietuvis ir kuo jis skiriasi nuo kitų tautų, buvo sunkus ir ilgas. Dar XIX a. pradžioje, kai Europoje įsibėgėjo nacionalinių valstybių kūrimasis, carinės Rusijos sudėtyje buvę LDK piliečiai lietuvį nuo kitų tautų atskyrė miglotai: sakyta, kad tai ne lenkas ir ne rusas. Ypač tautiškumo problema tapo aktuali XX a., kai vyko pasauliniai karai, o Lietuvos – mažytės valstybės pasaulio žemėlapyje – okupantai nuolat keisdavosi. Nepaisant to, moderniame pasaulyje taip pat žmogus ieško orientyrų, kurie padėtų suprasti savo tikrąsias šaknis, tačiau nūdienos pasaulis yra veikiamas globalizacijos procesų, dingsta ribos tarp to, kas sava ir kas svetima. Žinoma, prie tautinio identiteto konstravimo prisideda ir kūrėjai – XX a. poetas, Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas bei šiuolaikinis dramaturgas Marius Ivaškevičius, kurių kūryboje itin ryškios tautinės tapatybės paieškos.