Ironija - maištas prieš absurdą

Ironija – paslėpta pajuoka, kai tikroji teiginio reikšmė, dažniausiai suvokiama iš konteksto. Ši meninė priemonė dažniausiai randama literatūroje, bet ne rečiau – gyvenime, kai savo kelyje susiduriame su absurdu – ironizuojame. Kiekvienas su absurdu kovojame skirtingai.  Menininkai ir rašytojai kovoja su absurdu savo kūryba. Menas išlaisvina žmogų. Kūrybos procese menininkas jaučiasi laisvas, jo protą užvaldo įkvėpimas ir tą trumpą, trapią akimirką jis tampa laisvu. Kuo talentingesnis menininkas, tuo aštriau jis jaučia aplink tvyrančią beprasmybę, tuo pažeidžiamesnis tampa ir tik morališkai stipriems žmonėms ironija padeda lengviau įveikti likimo siųstus iššūkius. Savo kalba noriu aptarti kaip menininkai naudojo ir vis dar naudoja ironiją kovai su gyvenimišku absurdu – beprasmybe.

Dvasiškai laisvas žmogus prievartos pasaulyje gali išlikti savimi tik tuo atveju, jei sugeba naudoti ironiją, kaip ginklą. Ironija žmogui  padeda nepalūžti ir net sunkiausiais momentais neišduoti savo įsitikinimų, nepaminti moralės. Būtent apie tokį veikėją rašoma poeto, prozininko, simbolizmo pradininko Lietuvoje Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“. Kūrinyje vaizduojama dehumanizavimo skylė, Štuthofo koncentracijos lageris, kuriame, kad išliktum, turėjai  pritapti prie protu nesuvokiamos „sistemos“, kurioje jokios žmogiškosios moralės normos neegzistavo. Žmogus buvo laikomas tiesiog šiukšle. Tad kyla klausimas kaip tokiomis sąlygomis protagonistui pavyko išlikti oriu ir nepalūžti? Juokas bei ironija - būtent tai protagonistui padeda ištverti nežmoniškas lagerio gyvenimo sąlygas, neprarasti žmogiškumo.  Veikėjas į viską žiūri juoko forma.  Nors iš pirmo žvilgsnio skaitytoją šis veikėjo ironiškumas  gali šokiruoti, tačiau ilgainiui galima suvokti kodėl veikėjas būtent pasirenka ironiją, kaip ginklą prieš prievartos pasaulį, nes tik ironija gali padėti žmogui nepulti į neviltį, nesužvėrėti, likti žmogumi. Jis šaiposi iš lagerio prižiūrėtojų, kurie nepaiso žmogaus gyvybės ir “nužmogina” stovyklos kalinius, taip pat  juokiasi  iš tokių šiurpių vaizdų kaip kartuvės ar kalinių sušaudymas. Būtent tai, kad veikėjas  romane sugeba sarkastiškai pasijuokti iš žiaurių viršininkų, iš betvarkės lagerio įstaigose, ligoninėse vykstančių žmogžudysčių,  numirėlių nešimo krematoriumo link, iš utėlių ,,miegamajame“ ir  iš žaizdų, ir choleros – visa tai parodo kokia yra stipri dvasiškai laisvo žmogaus valia kovojant prieš prievartą. Taigi, ironija yra vienintelis būdas racionaliai suvokti iracionalų pasaulį, kuriame žmogaus mirtis virsta tik statistiniu faktu.