Menas – tai kūrėjo sielos išreiškimas ar maištas prieš pasaulį

Kiekvienas žmogus gyvenime siekė gyvenimo pilnatvės. Jau žmogaus prigimtyje glūdi noras surasti harmoniją su savimi ir pasauliu. Ypač to trokšta kūrėjai. Dvasingumo ieškantis žmogus-kūrėjas auga sieloje pagal amžinąją žmogiškumo programą, ieško, klausia, kenčia. Menininkai - ypač jautrūs žmonės, kurie juos supantį pasaulį suvokia giliau. Savo kūryboje jie bando atskleisti sudėtingas dvasines problemas. Natūraliai iškyla klausimai, kas yra menas, kokia jo paskirtis, kas jaudina menininkų sielą.

Viena vertus, menas - tai kūrėjo sielos išreiškimas. Juk kūryba – bendravimas su pasauliu, tik betarpiškesnis negu paprastai. Pastaruoju metu žmonės išgyvena daug įtampos, nerimo, skausmo. Kai pasaulyje dominuoja vartotojiškas pradas, pinigai, sunku rasti tikrųjų moralinių vertybių: meilės, užuojautos, gerumo.  Poetai, savo eilėlaščiuose atskleisdami sudėtingą dvasinį pasaulį, teigia, kad gyvenimas kupinas vilties, grožio, tik jį reikia pastebėti. Apie tai galime pamąstyti susipažinę su Vytauto Mačernio, dvidešimto amžiaus pradžios poeto, biografija ir kūryba. Jis žuvo labai jaunas, tik dvidešimt trejų metų, tačiau jis nugyveno intensyvų dvasinį pasaulį. Buvo sakoma, kad jo motina nemylėjusi, todėl V. Mačernį augino ir globojo senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Jau mažas būdamas, jis mėgo svarstyti apie būties prasmę, jautėsi vienišas. Visa tai akivaizdu jo kūryboje: sonetuose, ypač vizijose.