Kodėl šiandien prieštaringai vertinamas sovietmečiu žymių lietuvių rašytojų (J. Marcinkevičiaus, S. Nėries ) kūrybinis palikimas?

Gyvename absoliučios žodžio laisvės laikais. Mums leidžiama reikšti savo nuomonę, sakyti ką norime, kur norime ir kada norime. Tokią laisvę (kol ji nekursto neapykantos, neskatina žudyti, nešmeižia kitų žmonių) mums užtikrina įstatymai – ji įtvirtinta mūsų valstybės Konstitucijoje. Ir šią laisvę mes priimame kaip savaime suprantamą, retai kada susimąstome apie ją kaip apie duotybę. Tačiau nevaržomai reikšti mintis mūsų šalies žmonės galėjo ne visada. Vos prieš dvidešimt šešerius metus buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – ligi tam įvykstant, mūsų tautiečių pasisakymai buvo ribojami: cenzūruojama spauda, varžoma mitingų, susirinkimų laisvė. Mūsų kūrėjai; rašytojai, poetai turėjo pereiti griežtą cenzūros patikrą, kad galėtų savo kūrinius spausdinti – tekstai turėjo pataikauti vyraujančiai ideologijai, atitikti jos brėžiamas normos ribas, atvirai nepropaguoti lietuvybės, neskatinti nepriklausomybės siekimo. Daug dalykų teko rašyti tarp eilučių – ir nors anuomet didieji mūsų kūrėjai, regis, tautiečių buvo suprasti, vis dėlto šiandien jie suvokiami dviprasmiškai, jų kūryba narpliojama iš naujo, „išrakinėjama“ po kaulelį; pateikiami kontraversiški vertinimai  kursto aistringas visuomenės diskusijas, nesutarimus, prieštaravimus. Savo kalboje mėginsiu apžvelgti, kokios pagrindinės priežastys lemia tokį prieštaringą iškiliausių sovietmečio laikų lietuvių rašytojų kūrybinio palikimo vertinimą.

Visų pirma, kritišku, gal net kiek įtariai peržvelgti į rašytojų kūrybą gali skatinti tam tikri jų biografijos faktai. Žmonėms įprasta kitų darbus vertinti kiek subjektyviai, atsižvelgiant į juos atlikusių žmonių asmenines savybes, polinkius, praeities klaidas ar nuopelnus. Pažvelkite, kaip žiniasklaidoje bei visuomenėje atsimenami net prieš dešimtmečius buvę politikų klystkeliai bei nuopoliai, vos šiems žengus į politinę arena, ryškiau pasisakius ar pradėjus kur nors kandidatuoti. Kodėl tuomet kitaip turėtų būti su rašytojų kūryba? Tokio subjektyvaus (jei taip galima vadinti), ne vien meninės prasmės ir vertės atskleidimu grįsto garsių autorių kūrybos vertinimo pavyzdys galėtų būti pastarojo meto Salomėjos Neries kūrinių kritika. Jausminga, itin moteriška kūryba pasižymėjusi XX a. lietuvių poetė neoromantikė, deja, koloboravo su sovietų valdžia, priklausė delegacijai, važiavusiai į Maskvą “Stalino saulės parvežti”, tai yra, pasirašyti Lietuvos įtraukimo į Sovietų sąjungą pakto.