Vaikų likimai A. Šlepiko kūrinyje „Mano vardas Marytė“

Karo metas – baisiausias metas, kada dūžta svajonės, tikslai, tenka paklusti opozicinėms jėgoms, kurios valdo žmones kaip marionetes ir šios privalo paklusti, nepaisant savo likimo ir lemties. Dar baisiau, kai visa tai išgyvena jauni žmonės ir vaikai. A. Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ žvelgia į kitą nuo karo nuniokotą pusę – vokiečius, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš Rytprūsių keliavo į Lietuvą, elgetavo, badavo, dirbo už maistą, kurį gabeno savo išsekusioms ir nuo rusų prievartos besislepiančioms šeimoms. Vilko vaikai – taip jie buvo praminti. Šis romanas unikalus, nes sugeba ne tik sukelti šiltus jausmus, pasakoja ne tik apie vokiečių ir lietuvių gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo, bet ir įkvepia gyventi.

Romanas tarsi skyla į dvi dalis: pirmojoje veiksmas vyksta jau rusų apgyventame Karaliaučiaus / Kenigsbergo krašte. Vaikų žygiai Lietuvon jau daromi, bet – dar sugrįžtant, dar tik „pasiduoneliaujant“; antroji – tai Renatės, vienos iš „vilko vaikų“, vargo klajonės Lietuvos keliais, stengiantis išsinerti iš praeities, tapti lietuviakalbe Maryte, trumpam priglundant prie kokios šeimos (greitą viešnagės pabaigą lemia tai priglaudėjų iš baimės užkietėjusi širdis, tai, priešingai, jų gailestingumas, per kurį tenka keliaut Sibiran)… Pirmoji dalis – polilogiška, čia veikėjai, Renatės šeima (mama, broliai, sesutės), „avanscenon“ išeina vienas kitą pakeisdami, antroji – jau monologinė Renatės istorija.