A. Šlepikas „Mano vardas – Marytė“ kūrinio pristatymas

A.Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ žvelgia į kitą nuo karo nuniokotą pusę – vokiečius, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš Rytprūsių keliavo į Lietuvą, elgetavo, badavo, dirbo už maistą, kurį gabeno savo išsekusioms ir nuo rusų prievartos besislepiančioms šeimoms. Vilko vaikai (vokiškai Wolfskinder, – aut. past.) – taip jie buvo praminti. Šis romanas unikalus, nes sugeba ne tik sukelti šiltus jausmus, pasakoja ne tik apie vokiečių ir lietuvių gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo, bet ir įkvepia gyventi. Ir nereikia keistai žvelgti į knygos autorių A.Šlepiką, kuris geriau žinomas kaip garsių lietuviškų serialų režisierius. A.Šlepikas  romanu „Mano vardas – Marytė“ turėtų užtildyti visus lietuviškų serialų kūrėjų kritikus. Savo kalboje pristatysiu A. Šlepino kūrinį detaliau.
Romanas tarsi skyla į dvi dalis: pirmojoj veiksmas vyksta jau rusų apgyventame Karaliaučiaus / Kenigsbergo krašte (net gaila, nenuskamba nei lietuviškasis, nei vokiškasis šio vardo variantas – minima tik Prūsija, nors krašto gyventojai, ko gero, labiau kalbėtų apie Rytprūsius, Ostpreussen), vaikų žygiai Lietuvon jau daromi, bet – dar sugrįžtant, dar tik „pasiduoneliaujant“; antroji – tai Renatės, vienos iš „vilko vaikų“, vargo klajonės Lietuvos keliais, stengiantis išsinerti iš praeities, tapti lietuviakalbe Maryte, trumpam priglundant prie kokios šeimos (greitą viešnagės pabaigą lemia tai priglaudėjų iš baimės užkietėjusi širdis, tai, priešingai, jų gailestingumas, per kurį tenka keliaut Sibiran)… Pirmoji dalis – polilogiška, čia veikėjai, Renatės šeima (mama, broliai, sesutės), „avanscenon“ išeina vienas kitą pakeisdami, antroji – jau monologinė Renatės istorija (netekto polilogiškumo, tiesą sakant, šiek tiek ir gaila).