Žmogaus dvasinio išsivadavimo tema V. Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly"

„Gyvenime svarbu ne eiti su dauguma, o sutarti su vidiniais paties suvoktais įstatymais."

Markas Aurelijus

Tokia jau žmogaus prigimtis — jis nuolat prie­šinasi nepalankiems aplinkos veiksniams. Ne tik priešinasi, bet ir nugali, jei ne dabar, tai rytoj, jei ne aš, tai kiti. Žmogus unikalus tuo, kad šios ko­vos ir laimėjimai akivaizdūs, tik, deja, ne visi juos sugeba pastebėti ir įvertinti.

Visa tai V. Mykolaitis-Putinas įkūnijo savo stambiau­siame kūrinyje „Altorių šešėly". Tai pirmasis lie­tuvių literatūroje meniškai brandus psichologinis romanas. Jo pagrindas — nuosekli pagrindinio he­rojaus Liudo Vasario vidinio pasaulio analizė, ku­rią įtakoja veikėjo susidūrimas su nepriimtinais, sielą varžančiais aplinkos veiksniais. Nors skaity­tojas suvokia romano autoriaus poziciją, tačiau kū­rinyje išvengta kategoriškumo. Žmogaus vidinio gyvenimo problemos pateikiamos meniniais vaiz­dais, skatinančiais mąstyti, abejoti, spėlioti. Smul­kiai analizuodamas sapnus, prisiminimus, nuojau­tas ir kitus pasąmonės reiškinius V. Mykolaitis-Putinas žengė platų žingsnį dar nevaikščiotais lietuvių prozos takais.

Visas kūrinys padalintas į tris dalis, nuosek­liai atskleidžiančias Liudo Vasario dvasinę kovą su jį supančia aplinka ir su pačiu savimi.