Meilės tema I. Mero romane „Lygiosios trunka akimirka“

Meilė nuo seniausių laikų yra žmonių atrama ir gyvenimo esmė. Be abejo, meilė yra draugystės, švelnumo bei pasiaukojimo išraiška. Ji gali būti jaučiama ne tik artimui, bet ir savo Tėvynei, Dievui ar bendruomenei. Visgi nepriklausomai nuo savo formos, ji mus įkvepia ir padeda išgyventi pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Meilės svarba individui nagrinėjama 1963 m. išleistame XX – XXI a. litvakų prozininko Icchoko Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“. Kūrinyje neperteikiamas laimingos romantinės istorijos pavyzdys – veiksmas vyksta holokausto metu, Vilniaus gete, o veikėjų likimai kybo tarsi ant plauko. Ir vis dėlto net tokiomis aplinkybėmis žmonės nepamiršta meilės bei vienas kito.

Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis ypač svarbu laikytis kartu. Jaučiamas emocinis ryšys guodžia, leidžia pasijusti saugiam ir reikalingam. Romano „Lygiosios trunka akimirką“ siužetas supintas iš šiurpios Vilniaus žydų geto kasdienybės ir atsvaros jai – dviejų jaunuolių, Izaoko ir Esteros meilės istorijos. Izaokas Lipmanas yra pagrindinis kūrinio veikėjas, kurio likimo klausimas nepalieka ramybėje iki pačių paskutinių romano akimirkų. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su geto komendantu Šogeriu: jeigu Izaokas laimės jų žaidžiamą šachmatų partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai. Bet vis dėlto Izaokas yra tik paprastas jaunas žmogus, trokštantis gyventi ir mylėti. Jo prieglobstis – Estera. Ji Izaokui primena pavasario Saulę, mergaitę iš pirmosios jo perskaitytos knygos. Būdamas su ja, vaikinas užsimiršta esantis aptvertame aukštomis sienomis gete. Izaoko mintys nuklysta į didelę plačią pievą kurioje auga aukšta žolė, kur jie laisvi dviese. Pievoje žydi gėlės – baltos ir geltonos, rausvos ir mėlynos, Izaokas prirenka jų pilną glėbį, norėtų pririnkti ir daugiau.