Vienas šveicarų kritikas yra pasakęs, kad I. Mero romanas „Lygiosios trunka tik akimiką“ yra romanas, kurį būtina perskaityti, ar pritariate šiam teiginui? Kokiam lietuvių romanui tai pat tiktų šie žodžiai. Argumentuokite.

Yra knygų, kurias reikėtų perskaityti. Yra knygų, kurias perskaityti pataria draugai. Ir yra laiko išbandymą atlaikiusių knygų, kurias tiesiog privaloma gyvenime perskaityti kiekvienam. Nors šis sąrašas ir galėtų būti begalinis, mano manymu, I. Mero ir B. Sruogos kūryba yra pavydinė literatūra mums visiems.

Icchokas Meras (g. 1934 m.) yra plačiausiai pasaulyje žinomas lietuvių rašytojas, jo kūriniai išversti į daugiau kaip dvidešimt kalbų, lig šiol tebeleidžiami visame pasaulyje. Romanu „Lygiosios trunka akimirką“ (1963) leidykla „Baltos lankos“ pradeda Icchoko Mero kūrybos rinktinę. Prancūzų laikraštis Le Figaro šį romaną pavadino viena geriausių knygų apie holokaustą, o jos autorių – viena ryškiausių Rytų Europos literatūros asmenybių.  Pati savaime iškalbi  holokausto tema plečiama ir „išnaudojama“ universaliam istorinės ir dvasinės žmonijos patirties modeliui kurti. Rašytojas atsisako epinio vaizdavimo, jį domina idėjų, ne daiktų pasaulis, dvasios, ne materijos sfera. Priešinama laisvė ir prievarta, laisvos dvasios žmogaus laikysena ir agresijos, sadizmo, smurto, jėgos kulto sistema, demonstruojanti absoliutų nužmogėjimą. Romano struktūriniai griaučiai – šachmatų partija, kurią žaidžia geto viršininkas Šogeris ir geto gyventojas – jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas. Žaidimas rašytojo pasirinktas kaip simbolinė pagrindinės  idėjos sutelkties forma. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai.