Pasiaukojimo tema Sofoklio „Antigonėje“ ir I. Mero „Lygiosios trunka akimirką“

      Pasiaukojimas dėl kito žmogaus ar kokio nors tikslo, visais laikais buvo laikoma kilniu veiksmu. Pasiaukodamas žmogus gali parodyti savo ištikimybę ir tikrą atsidavimą savo moralinėms vertybėms. Pasiaukojimas – tai individo gebėjimas atsisakyti malonumų ar net gyvybės dėl kilnesnio, prasmingesnio tikslo. Visais laikais dalis žmonių aukojasi dėl vienų ar kitų dalyku, tačiau jų tikslai ir priežastys skiriasi priklausomai nuo istorinių, socialinių, ekonominių įvykių.
  
    Šiandien aš norėčiau pakalbėti apie pasiaukojimo temą antikos ir šių laikų literatūroje. Antikos laikais pasiaukojimo tema buvo gan dažnai minima literatūroje. Pasiaukojimo motyvus savo kūriniuose vaizdavo tokie rašytojai kaip Homeras, Vergilijus, Sofoklis. Ypač jausmingai pasiaukojimo tematiką perteikė Antikos dramaturgas Sofoklis savo tragedijoje „Antigonė“. Šiame kūrinyje iškeliamos humaniškumo idėjos, pirmiausia Antigonę mes matome kaip buvusio karaliaus šeimos dukrą, ji be galo mylėjo savo abu brolius: Polineiką ir Eteoklį, kurie žuvo dvikovoje, kovodami dėl sosto. Sesuo negali sutikti su karaliaus savivale – vieną palaidoti pagarbiai, o kitą palikti aikštėje. Antigonei abu broliai yra labai brangūs, ji nutaria viena stoti prieš žiaurų karalių, taip apginti savo šeimos garbę, bei mirusio brolio atminimą. Šioje situacijoje mes žavimės Antigone, kuri rizikuoja savo gyvybe dėl šeimos garbės. Taip pat mus žavi jos drąsa, nes už nepaklusnumą karaliui yra baudžiama mirtimi. Ji prašo pagalbos sesės Ismenės, bet ši bijodama pasekmių atsisakė padėti. Antigonė ryžosi viena palaidoti brolį, ji žmogus, kuris yra tvirtos nuomonės, turi savo įsitikinimus ir jų ryžtingai laikosi. Svarbiausia yra tai, jog Antigonė nepabijojo karaliui paprieštarauti, išrėžti tiesą į akis, nes šis nusižengė žmogiškumui, bei dievų įstatymui.