Antikinės literatūros ryškinamos vertybės

Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis pasaulis gyvavo apie VIII–VII a. pr. Kr. – V m. e. a.). Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Antikinė literatūra yra senovės graikų ir romėnų literatūra, kuri užsimezgė, išaugo ir suklestėjo dar gerokai prieš naująją erą. Seniausi graikų literatūros paminklai buvo sukurti apie VIII — VII a. prieš mūsų erą; romėnų literatūros raida prasidėjo kiek vėliau— III a. prieš mūsų erą viduryje. Ir vienos, ir kitos literatūros pabaiga — V mūsų eros amžius, kada žlugo Vakarų Romos imperija. Taigi antikinė literatūra apima gana ilgą — apie 1200 metų — laikotarpį. Antikos filosofai, skleidę „stichinio materializmo“ idėjas, padėjo išugdyti objektyvų, daiktišką, harmoningą požiūrį į pasaulį ir žmogų. Šios epochos rašytojai ir poetai suformavo pagrindinius epo, lyrikos ir dramos žanrus.