Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (K. Donelaitis, J. Biliūnas, Š. Ragana)

Jau nuo seniausių laikų žinoma, jog literatūra nėra tik būdas pasyviai leisti laisvalaikį. Tai taip pat yra įrankis padedantis šviesti visą žmoniją, plėsti jos akiratį, net gi ugdyti empatiją. Juk ne veltui būtent knygos atsirado tam, kad žmogus galėtų įamžinti savo žinias bei išmintį ir jų nebereikėtų perduoti iš lūpų į lūpas. Tačiau dažniausiai rašytojai kūriniuose perteikia ne tik savo išmonę, bet ir jau susiformavusią ar dar besiformuojančią savo vertybių sistemą. O atidžiau pažvelgus į visą lietuvių literatūrą galime pastebėti, jog kai kurios iš jų gyvuoja per amžius ir nepraranda savo svarbos. Ne išimtis yra ir tokių lietuvių literatūros kūrėjų kaip K. Donelaičio, Š. Raganos ir J. Biliūno kūryba, kurioje jie akcentavo svarbiausias ir laikui nemarias vertybes. Taigi, kokios jos ?

Viena iš vertybių, ne tik nepraradusių savo svarbos, tačiau net gi įgijusi dar didesnę reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje yra darbas. Jis labai sureikšmintas XVIII a. poeto, suteikusio pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai, Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“. Toks teigiamas požiūris darbštumą tikriausiai formuojamas todėl, kad pats autorius gimė laisvųjų valstiečių šeimoje ir ne tik jis pats, tačiau ir visa jo šeima nesibaidė darbo bei buvo labai nagingi. Savo poemoje, norėdamas kūriniui suteikti šiek tiek draminės įtampos bei parodyti skaitytojams, jog darbštumas yra geras ir išaukštinimo vertas bruožas, jis aprašydamas būtų gyvenimą susikirsto juos į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“. „Nenaudėliai“ – tai neigiami, antivisuomeniški, net gi pavojingi personažai, kurie veliasi į konfliktus ir skatina nesaikingą gyvenimo būdą – t. y. girtuoklystę, apsirijimą ir tinginystę. Vienas iš ryškiausių „nenaudėlių“ yra Slunkius, kuris vienoje „Pavasario linksmybių“ ištraukoje yra išjuokiamas dėl bandymo savo požiūriu į darbą paslėpti gėdingą tinginystę.