Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje

Lietuviškoji literatūra- tai daugybė amžių kovų už žmogiškąją laisvę ir palikti vieni ryškiausių pėdsakų sukuriant šiuolaikinį tautinį identitetą. Beveik pusę tūkstantmečio trunkanti kūrybinė istorija buvo rašoma nepaisant draudimų bei mirties bausmių, palaikoma tik užsispyrimo ir tvirtos valios. Kad galėtume suprasti, kas mes esame kaip tauta, turime atsigręžti atgal, pažvelgti į tas varomąsias jėgas, kurios stūmė į priekį protėvius, suteikė viltį sunkiausiais momentais. Šiandieninėje kalboje aš ir bandysiu atskleisti ir aptarti vertybes- tai kūrybą, meilę ir kalbą, kurios lietuvių  literatūroje vyrauja  taip seniai, kad jas galima pavadinti amžinosiomis.

                      Visų pirma kūryba yra žmogaus tobulėjimo veiksnys. Jos troškimas suteikia galimybę jaustis laisvam ir nesuvaržytam, taip pat matyti save visaverčiu visuomenės nariu. XXa. pradžios- XXa. vidurio lietuvių poeto, dramaturgo ir prozininko Vinco Mykolaičio – Putino parašytas ir gana netikėtomis aplinkybėmis tapęs sensacingu romanas ,,Altorių šešėly”, gvildena kūrybinio pasirinkimo ir pašaukimo temas. Iki šio psichologinio romano pasirodymo, toks žanras lietuvių literatūroje buvo nevertinamas ir užėmė antraeilį vaidmenį, tačiau išleidus ,,Altorių šešėly“, romanai pasipylė tiesiog  vienas po kito. V.M.Putinas sukuria jauno klieriko, o vėliau jau ir subrendusio kunigo paveikslą. Liudas Vasaris- jaunuolis, išsiskiriantis iš kitų kunigų seminarijos klierikų savo meniškais polinkiais ir poetiniais darbais. Kurti vaikiną skatino talentinga prigimtis ir subtilus gamtos grožio suvokimas.