Humanistinės vertybės XX a. lietuvių literatūroje

Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime. Renesanso epochoje humanizmui buvo skiriama labai daug dėmesio. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto ir vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę. Šiandien savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose ryškiausiai yra įžvelgiamos humanistinės vertybės. Remsiuosi J. Biliūnu, J. Apučiu ir Vydūnu.Vienas iš autorių, visuomet skatinančių susimąstyti apie bendražmogiškąsias, krikščioniškąsias vertybes ir naujosios kartos negeroves – J. Biliūnas. Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J. Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Jautrumas ir gailestingumas ryškiausiai atsiskleidžia šioje J. Biliūno novelėje. Šiame kūrinyje kalbama apie tai, kaip, visą gyvenimą kaupęs turtus savo sūnui, senasis Sabaliūnas išvaromas elgetauti. Pirmą kartą prašydamas svetimo žmogaus duonos kąsnio Sabaliūnas jaučiasi pažemintas ir niekam nereikalingas. J. Biliūno kūryboje būdinga vaizduoti ir sąžinės graužatį. J. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę – svar¬biausią žmogaus teisėją. Tai atsispindi novelėje „Vagis”, kurioje žmogus, siekdamas apginti save, savo turtą, užmuša vagį. Ne iš karto suvokia, ką padaręs,bet sąžinė ilgai lieka nerami („ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo”). Nerimą J. Bi¬liūnas išreiškia savitu palyginimu: „kaip koks kirminas krūtinę man ėdė”. Vė¬liau kaltės ir sąžinės graužatį stengiamasi išpirkti krikščioniškomis priemo¬nėmis: išpažintimis ir aukojimu Dievo namams, tačiau šios apeigos tik kai kuriam laikui nuramina žmogaus sąžinę, kaltės skausmą.