Ar darbštumas vertybė? Savo mintis pagrįskite literatūros kūriniais

Be to, jog darbas parodo žmogaus vertę ir leidžia siekti idealų, tai taip pat skatina žavėtis atlikto darbo kruopštumu. Darbštus asmuo nelieka nepastebėtas ir neįvertintas. XIX a. II pusės – XX a. I pusės neoromantizmo atstovo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ dirbantis asmuo kelia simpatiją. Sodžiuje gyvenantys valstiečiai Severiute ir Mykoliukas nevengia darbo ir už tai yra gerbiami. Mykolas padeda brolio šeimai ir laiko tai savo pareiga. Negana to, žinodamas, kad be jo pagalbos kitiems bus sunku išsiversti, jis ryžtasi aukoti ir asmeninę laimę. Jo mylima Severija, su kuria pasirodo nelemta tęsti draugystės, sodžiuje yra mėgiama už tvarkingumą, jaukumą klėtelėje ir darbštumą. Net ir tada, kai jos gyvenimas susiklosto ne taip, kaip tikėtasi, kai ji lieka be savo vyro svetimuose namuose, ji toliau nuoširdžiai dirba ir taip savo galvą užima maloniomis mintimis. Kūrinyje nuolat pabrėžiama, kad darbas žmogų padaro gražų ir malonų kitiems. Taigi tai kelia susižavėjimą dirbančiais jaunais žmonėmis.

                      Apibendrinant galima teigti, kad darbštumas – vertybė, kuri dažnai minima ir lietuvių literatūroje. Atliktas darbas parodo, ko žmogus vertas, koks jo būdas ir tikslai. Dirbant galima siekti aukštų ir dorų idealų, tobulėti, įgyti įgūdžių ir žinių. Negana to, atsiranda susižavėjimas dirbančiais žmonėmis, kurie dėl savo darbo tampa gražūs ir kilnūs. Svarbu, kad žmogus pamiltų darbą nuo pat mažumės, tada darbas teiks malonumą ir naudą.