Žmogaus dvasinės stiprybės išbandymai lietuvių literatūroje

Dvasinė stiprybė išryškėja kritinėse gyvenimo situacijose – pagal žmogaus reakcijas į jas pamatome, koks iš tikrųjų yra žmogus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi atlikti viską, kad pagerintų situaciją, jis gali būti ir atrama silpnesniems, nes jam tai natūralu – padėti tiems, kam to reikia. Dvasiškai silpnas žmogus gali išoriškai atrodyti stiprus, tačiau kritinėje situacijoje blaškosi, panikuoja, atlieka nelogiškus veiksmus, kurie ir kyla iš bejėgiškumo. Kritinės situacijos – tarsi lakmuso popierėlis dvasinei žmogaus būsenai, kurios pagrindas – moralinės savybės, o ne išoriniai ar deklaruojami dalykai.

Pirmiausia, kai žmogaus dvasinė stiprybė yra tvirta it akmuo jos palaužti negali net riba tarp išlikimo ir mirties. Būtent tokią istoriją pasakoja 495m. gyvenęs rašytojas, Atėnų pilietis, sukūręs apie šimtą dvidešimt tragedijų, iš kurių išliko tik septynios. Tai graikų tragikas Sofoklis. Pristatau jo tragedija „Antigonė“. Šioje tragedijoje Sofoklis parodo dviejų stiprių asmenybių – Kreonto ir Antigonės susidūrimą. Asmenybės atstovauja dviems priešingiems poliams: Kreontas gina valstybės reikalus, o Antigonė šeimos ir giminės tradicijas. Brolį Antigonė myli labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai nieko nebeliko. Ji viena vyksta laidoti brolio, nors jai nepritaria nei sesuo, nei Kreonto nustatytos taisyklės.Tai ir yra puikus pavizdys, kaip dvasiškai stiprus žmogus negalintis atsiremti į artimą daro tai, kas jam atrodo teisinga. Jai religija ir meilė broliui užima pirmąją vietą gyvenime.„Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo, jei tu nenori.