Antikos ženklai lietuvių literatūroje

Iš antikos mitų pasirinkau kalbėti apie graikų mitus, juose pasakojami įvykiai vyko dar kelis amžius prieš Kristų. Graikų mitai yra apie dievus, žmones, drąsą, artimo meilę, pagarbą bei pasiaukojimą. Juose pasakojama apie didvyrius ir pasmerktuosius, dievus ir demonus. Tai puikus pavyzdys mums, skatinantis mūsų protus veikti, suprasti, kas gera, kas bloga. Pasirinkęs temą apie graikų mitus pagalvojau, kad jie labai svarbūs ne tik pasaulinės literatūros formacijai, tačiau ir lietuviškajai. Todėl ir savo kalboje mėginsiu sulyginti antikos mitus su lietuvių literatūra. Pradėkime nuo to kad antikos kultūra yra visos Europos kultūros pamatas, taigi ji labai svarbi ir Lietuvai. Galime prisiminti senovės Graikijos demokratiją – juk Lietuva visuomet siekė tapti demokratine valstybe. Arba Graikijos dievai – panašius turėjo ir Lietuva pagonybės laikais. Tačiau mano tema Antikos ženklai lietuvių literatūroje, taigi grįžkime prie jų. Sizifo mitas – klasikinis mitas, kurio nenuginčijamomis tiesomis remiasi daugelis rašytojų. Vienas jų – Antanas Škėma. Antikos dievų Afroditės bei Narcizo įvaizdžiai – taip pat ne išimtis. Henrikas Radauskas tik vienas iš nedaugelio savo kūryboje rėmesis šiais įvaizdžiais.

Kalbėdamas apie Baltą drobulę, prof. Rimvydas Šilbajoris pagrindinį diskurso sub­jek­tą Garšvą yra pavadinęs „ modernišku XX amžiaus Sizifu” (mintis pasakyta paskaitoje, skaitytoje Vilniaus universitete 1999-03-27). Iš tiesų, Škėmos tekstuose aiškiai pastebimas Sizifo mito pėdsakas. Jo herojai, gyvenantys tarsi stik­li­nia­me narve, be­viltiškai važinėja liftu, lipa laiptais, kopia į dangų, blaškosi belai­kiškume ir niekaip nepa­siekia tikslo. Baltoje drobulėje šis mitinis motyvas minimas keletą kartų. Jo kartotė leidžia suvokti, jog savo egzistenciją buvęs poe­tas traktuoja kaip ne­pras­mingą ju­dėjimą erdve ir laiku — ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu požiūriu.