Antikos mitų interpretacija lietuvių literatūroje

Antikos laikotarpis, išvertus iš lotynų kalbos „antiquus“, reiškia „senovinis, senas“. Šis terminas atskiria graikų ir romėnų kultūrą nuo senųjų Rytų kultūrų. Archainio laikotarpio literatūrą apibūdina epo ir lyrikos žanrai, kuriuos vėlesniais laikais perėmė ir tobulino poetai bei rašytojai. Anot Dalios Dilytės, „fizikai sako, kad po Didžiojo sprogimo pirminė medžiaga išsisklaidė, ir dabar tos pirminės medžiagos yra mumyse ir kiekviename mus supančiame daikte. Tokia pat pirminė yra ir antikos kultūra, jos pėdsakų yra visur, tik vaidmuo, nelygu laikotarpis, būna didesnis arba mažesnis“. Nesvarbu, ką nagrinėtume – mokslo pasiekimus ar literatūrą, antika yra visa ko pagrindas. Kalbant apie literatūrą, būtent antika mums davė literatūros žanrus epą, lyriką, o vėliau ir dramą, teatrą, pirmąsias filosofijas ir požiūrį į pasaulį ir žmogų. Šiame kalbėjime bus aptariama, kokie antikos atspindžiai randami lietuvių literatūroje nuo XVI a. sukurto Jono Radvano kūrinio „Radviliada“ iki naujausiųjų laikų autorių – Juditos Vaičiūnaitės – poezijos.

Vienas seniausių lietuvių literatūros kūrinių, kuriame yra aiški aliuzija į antikos literatūrą, yra Jono Radvano „Radviliada“. Pats Radvanas kadaise teigė, kad jo poemą būtų galima pavadinti „Adonio sodais“. Adonis buvo Dievas antikos mitologijoje, statantis vazeles su greit nuvystančiomis gėlėmis taip parodant gyvenimo trapumą. Ši Radvano užuomina reiškė, kad nė vienas kūrėjas negali būti tikras dėl savo kūrybos amžinumo. Nepaisant to, Radvanas jautė didelę atsakomybę už pavestą darbą ir reikalavimą įamžinti XVI a. LDK istoriją. Tai poema, aprašanti Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą ir asmenybę, pateikianti tuometės valstybės realijas bei aprašanti Lietuvos pergales Livonijos kare. Tai – bene ryškiausia, ką Jonas Radvanas perėmė iš antikos autoriaus Vergilijaus. Juk tiek „Radviliadoje“, tiek Vergilijaus „Eneidoje“ nupasakojami valstybių arba miestų susikūrimai, karai ir žygiai,