Antikos mitų interpretacija Lietuvos kultūroje

Antika tai senovės istorijos laikotarpis, prasidėjęs prieš Jėzaus Kristaus gimimą ir pasibaigęs kartu su Vakarų Romos imperijos žlugimu. Antikine literatūra priimta vadinti senovės Graikijos ir Romos literatūra. O štai mitai – amžių išmintis, sugebanti giliausią filosofiją pateikti paprasta forma. Ši išmintis leidžia žmonėms geriau suprasti gyvenimo tiesas, moralės principus bei pasaulio tvarką. Antikos mitai tai pirmoji Europos literatūra, paskatinusi menininkų kūrybą. Antikinis paveldas norint ką nors vaizdžiau, visiems suprantamai pateikti gana dažnai pasitelkiamas ir šių dienų literatūroje. Įžymus mitologas Džozefas Kempbelas yra pasakęs, kad visos visuomenės gyvena pagal vienokius ar kitokius mitus. Priklausomai nuo to, kokius pasirenka, susiformuoja vienokia ar kitokia kultūra. Lietuvos kultūra – neišimtis, daugelis mūsų krašto menininkų rėmėsi antikos mitologija, kuri apima visas žmogaus būties problemas. Visa apie ką rašė ar rašo poetai, randame antikoje: žmogaus būties aiškinimas, žmogiškumo esmė, žmogaus santykis su žmogumi, nuolatinė kova dėl tautos laisvės. Lietuvių rašytojai skirtingai ir savotiškai interpretavo mitus, todėl norėčiau apžvelgti kaip veikiami skirtingų gyvenimo sąlygų Judita Vaičiūnaitė ir Justinas Marcinkevičius rėmėsi antikine kūryba.

Modernistė Judita Vaičiūnaitė eilėraštyje „Šiaurės Atėnai“ vaizduoja Atėnų atgimimą Lietuvoje. Autorė parodo egzistencializmo epochos sunkumus, manydama, jog kūryboje turi atsispindėti to meto dvasia. Ji mėgo stebėti aplinką: architektūrą, žmonių būsenas, tačiau ji matydavo tik tai, kas gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. 1991m. sausio 13 dienos įvykius Lietuvoje ji atskleidžia per antikines tradicijas menantį miestą Atėnus. Idėja galėjo kilti iš panašių valstybių susikūrimo situacijų: abi užgožtos šalys stengėsi išsivaduoti iš nepalankaus režimo. Archeologija rodo, jog graikų tamsieji amžiai buvo civilizacijos žlugimas, kai paplito neraštingumas, prarastas architektūrinis, ornamentinis originalumas. Panaši situacija vyravo ir Lietuvoje sovietų okupacijos metais: saviraiškos draudimas, kultūros sąstingis, propaganda. Taip gretinama Atėnės ir Poseidono kovos dėl miesto įkūrimo bei Lietuvos siekis atgauti nepriklausomybę. Eilėraštis prasideda tamsiu, miglotu, niūriu Vilniaus vaizdiniu ir nežinomybės nuotaika.