Lietuvių kalbos vartojimo svarba lietuvių litertūroje

Gimtoji kalba – tautos dvasios stiprybė, vienybė, pilietiškumas, tautos pagrindas ir istorijos dalis. XVI a. Lietuvoje vyravo išsimokslinimo stoka, žmonių tamsumas, nacionalinės kultūros nebuvimo problema. Šios aplinkybės įtakojo M. Mažvydo pirmosios Lietuviškos knygos “Katekizmas” ir M. Daukšos “Prakalbos į malonųjį skaitytoją” atsiradimą. Šie Lietuvos šviesuoliai skleidė lietuvių kalbą ir suprato, kokia reikšminga gimtosios kalbos tema lietuvių literatūroje.

Rašytinio žodžio gimtąja kalba ir tikėjimo svarba atsiskleidžia M. Mažvydo, XVI a. vidurio lietuvių raštijos pradininko kūrinyje ,,Katekizmas“. Kaip ir Europoje, taip ir Lietuvoje reformacija paskatino atsirasti kūrinių gimtąja kalba. Pirmoji lietuvių kalba parašyta knyga buvo ,,Katekizmas“.

Knygoje labai reikšminga buvo M. Mažvydo parašyta eiliuota prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“. Prakalboje „Knygelės pačios bylo“ džiaugiamasi, kad pasirodė seniai laukta lietuviška knyga. Beveik pusę prakalbos sudaro pačios knygelės kreipimasis į skaitytojus. Ji kalba tartum žmogus, kitaip tariant, yra įasmeninta, arba personifikuota. Toks pačios knygelės „kalbėjimas“, „patarinėjimas“ skamba maloniai, šiltai. Pirmosiomis eilutėmis knygelė kreipiasi į visus lietuvius – vyrus ir moteris: ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit“.  Paskui M. Mažvydas kalba jau ne knygelės, o savo paties vardu.