Gyvybės vertė. Jos nuvertinimas lietuvių literatūroje

Gyvybė yra pati didžiausia vertybė, nes nuo gyvybės viskas prasideda, ji viską apima. Net Dekaloge vienas iš įsakymų yra „Nežudyk“, tai reiškia, kad svarbu gerbti kito gyvybę. Bet kartais tam tikros gyvenimiškos aplinkybės gyvybę atima. Ypač daug gyvybių buvo pasmerkta per Antrąjį pasaulinį karą, lageriuose, frontuose. Apie tai rašo vienas ryškesnių pomaironinės kartos rašytojų Balys Sruoga savo memuarų knygoje „Dievų miškas“. Taip pat gyvybės atėmimą vaizduoja realizmo atstovas Jonas Biliūnas novelėse „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“ bei žymus XX a. antrosios pusės prozininkas  Juozas Aputis novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“.

Gyvybės atėmimas prilygsta sielos kančiai. Apie tai rašo Jonas Biliūnas garsiausiose savo novelėse „Kliudžiau“ bei „Brisiaus galas“. XX a. Pradžioje lietuvių literatūra tęsia XIX a. Realizmo ir romantizmo tradicijas, bet ryškėja rašytojų pastangos ją moderninti. Bandyta realistinę literatūrą nuo socialinių temų nukreipti į asmens psichologiją, žmogaus moralines prieštaras. Rašytojams svarbiausia atskleisti veikėjų būsenas, reakcijas, todėl dažnai kūrinių veikėjai patys kalba apie save. Toks prozos atsinaujinimas sietinas su Jono Biliūno kūryba. Svarbiausias Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu. Pats pasakotojas dalyvauja veiksme, prisimena vaikystės įvykius. Subjektyvus kalbėjimas neretai primena išpažintį bei yra gerokai intymesnis už pasakojimą trečiuoju asmeniu. Novelėje „Kliudžiau“ pagrindinis veikėjas yra vaikas, kuris pašovė bejėgę katytę. Vaikas katytę rado patvoryje, sulysusią bei nelaimingą, todėl novelės herojus nusprendė, kad katytė yra niekam nereikalinga. Pagrindinis veikėjas jautėsi lyg milžinas, kuris neišsigąstų net vilkų gaujos, nors pats tebuvo tik antros klasės mokinys. Nusitaikęs į katytę, vaikas paleido strėlę, kuri įsmigo aukai. Katytę pervėrė strėlė, vaiko širdį pervėrė šaltis. Kaip pats veikėjas sako: „Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“ Novelės žmogus neturėjo drąsos ištraukti strėlės iš aukos kūno. Šio poelgio vaikas nepamiršta, skaudi pamoka padėjo suprasti, kad ir kitas kenčia, kad nežmoniška skriausti silpnesnį