Literatūrologas Juozas Stonys teigia : ,,Kai literatūrai ima rūpėti žmogaus vidaus pasaulio savitumas, ji negali moralizuodama skirstyti veikėjų vien tik į gerus ar blogus, negali pasaulyje matyti vien tik šviesių ir tamsių spalvų derinius". Pagrįskite šį teiginį remdamiesi lietuvių literatūra.

Visais amžiais literatūra mokė. Perduoti norimą žinutę skaitytojui geriausiai padeda veikėjų paveikslai. Teigiami veikėjai kelia pagarbą, o negatyvūs, nors jie ir įneša intrigų bei įtampos, kurie įdomūs skaitytojui, gauna tam tikrą, pačių užsidirbtą ,atlygį". Nors griežtos, meną apibrėžiančios klasicizmo taisyklės siūlė veikėjus skirstyti į gerus ir blogus, nes menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas, tačiau literatūrologo Juozo Stonio nuomone, literatūra to daryti negali, nes pasaulyje nematome vien šviesių ar vien tamsių spalvų derinių. Mūsų literatūroje nemaža pavyzdžių, kai veikėjai neskirstomi į teigiamus ir neigiamus, ir pasakotojas išlieka neutralus, šališkas, nevertinantis veikėjo jausmų, poelgių ir kita, tai geriausiai atskleidžia Jono Biliūno ir Šatrijos Raganos kūriniai. Tačiau pirmiausia, norėčiau aptarti priešingą dalyką- veikėjų skirstymą. Jis pastebimas ne viename lietuvių literatūros kūrinyje ir yra ypač parodomas Kristijono Donelaičio kūryboje..

Kaip ir minėjau, literatūra buvo siekiama mokyti. Tačiau kodėl to ėmesi pats Donelaitis? Pradėkime nuo to jog jis buvo Tolminkiemio klebonas ir priklausė Pietistų sąjūdžiui. Pietistai aukštino natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai ir iškėlė fizinio darbo vertę, trumpai tariant- auklėjo žmogų būti dorą. Todėl "pietizmas" bei teocentrinė pasaulėžiūra yra jaučiama jo kūryboje, labiausiai, poemoje ,,Metai". Kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai, rodomi jų santykiai su gamta, su Dievu, su ponais, bei tarpusavy. Vaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Būrai giriami ir barami, jų elgesys vertinamas pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis - tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei papročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori išnaikinti ydas. Jis skirsto būrus į „viežlybuosius“ (teigiamus) ir,,nenaudėlius" (neigiamus). Viežlybųjų būrų gyvenimu, jų lūpomis autorius moko, kaip reikia dirbti ir gyventi, pvz.: Selmas nusilenkia Dievui ir visai pasaulio tvarkai, nes žino, jog nieko neįmanoma pakeisti, tokiu būdu jis išsako pagrindinę K. Donelaičio mintį. Nenaudėliai yra girtuokliai, triukšmadariai, tinginiai ir dėl to nuskurdėliai, pvz.: Slunkius, pats išsako savo didžiausią ydą- tinginystę, jam gaila, nes baigiasi žiema ir prasideda darbai. Dėkoja Dievui, kad žiemą „išmiegot ir sąnarius atgaivinti“ galėjo visas dienas ant pečiaus gulėdamas. Taigi kūrinyje aiškiai matome kaip yra vienpusiškai skirstomi veikėjai ir viso to pagrindinė priežastis yra noras visuomenę išmokyti gyventi dorai, t.y. didaktinė poemos paskirtis.