Gyvybės vertė ir jos nuvertinimas lietuvių literatūroje

Tik gimęs žmogus jau yra pasmerktas mirčiai. Ateina ji anksčiau ar vėliau pas visus. Kartais aplinkybės tą jos kelionę paspartina. Mirties kelionė pas žmogų XIX-XX a. buvo labai greita. Iš istorijos gerai žinome, kad daug lietuvių gyvybių pareikalvo 1833-1834 ir 1863-1864 metų sukilimai, Pirmasis pasaulinis karas, Nepriklausomybės kovos, Antrasis pasaulinis karas, ginkluota rezistencija ir jau pati XXa. pabaiga. Renesanso ir Apšvietos idėja, jog žmogus yra pats svarbiausias pamažu priėjo iki išnykimo ribos. Egzistencializmas, suvokimas, kad gyvybė nebėra tokia vertinga tapo aiškiai suvokiamu dalyku kūrėjams. Lietuvių literatūroje tokią problemą nagrinėjo tokie rašytojai kaip Jonas Biliūnas, Balys Sruoga, Antanas Škėma ir Juozas Aputis. Būtent apie šiuos autorius ir jų požiūrį į gyvybę šiandieną norėčiau pakalbėti.

Vienas pirmųjų rašytojų pradėjusių kurti apie mirtį buvo Jonas Biliūnas. Galbūt tam įtakos turėjo jo pačio gyvenimo aplinkybės. Nepaklusęs tėvų valiai tapti kunigu pasirinko rašytojo profesionalo kelią, dėl to buvo pasmerktas šeimos. Jam teko patirti, kas yra skurdas ir nuolatinis nepriteklius, susirgo džiova ir mirė būdamas tik 28 metų. Biliūnas aktyviai palaikė Lietuvoje vykstantį pasipriešinimą carizmui. Jo kūryboje didelis dėmesys skiriamas veikėjo vidiniams konfliktams, siekė atskleisti žmogaus sielos tyrumą ir vaizduoti savo gyvenimo metą.