Ar visada gerumu už gerumą atsilyginama?

Gerumas – tai noras pakeisti pasaulį geresne linkme, tai noras visur įžvelgti teigiamus dalykus, nematant blogųjų pusių. Pasaulis be gerumo būtų kupinas niūrių bei pilkų spalvų ir jų atspalvių. Kaip yra pasakęs prancūzų poetas, dramaturgas, romanistas, tapytojas ir dizaineris Viktoras Hugo: „Geras žmogus daugybę gerų darbų daro slapčiomis, kaip žmogus daro slapčiomis blogus darbus”. Tad iškyla per amžių amžius nagrinėjamas klausimas: jeigu mes elgsimės nuoširdžiai, gerai, ar su mumis žmonės taip pat taip elgsis?

   Daugelis žmonių nesupranta kas yra tikri jausmai ,bei kam to reikia. Tad norint kad pasaulis taptu geresnis, reikia pradėti visų pirma nuo savęs. Jeigu tu pradėsi dalintis tais gražiais, nematomais, bet labai svarbiais jausmais žmogui, tai ir kiti tau po truputi atsilygins tuo pačiu. Bet dalijantis gerumu svarbiausia yra gi ne atlygis už jį? Bet tai jog galima kažkokiam tai žmogui ar žmonių grupei padaryti jo gyvenimą geresnį ar tiesiog padėti savo išklausymu. Dalinimas gerumu, tai nuostabus jausmas ,kuriuo be galo paprasta, bei miela dalintis. Nenuostabu, kad šia tema rašė XX amžiaus pradžios lietuvių prozininkas, publicistas Jonas Biliūnas novelėje „Laimės žiburys“. Minėtoje novelėje yra prižadėta laimė, jeigu kažkas užlips ant kalno ir palies žiburį. Deja, užlipti ant kalno yra iššūkis: net jeigu ir užlipsi ant kalno ir paliesi žiburį, tu pavirsi į akmenį. Todėl be pasiaukojimo  laimė yra nepasiekiama. Palietus žiburį:  „visos šmėklos pražuvo, o pa­liestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigž­dės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą šalį“. Žmonės visus, kurie nepasigailėjo, dėl jų gerumo laikė didvyriais ir „iškilmingai šventė kasmet išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę“. Todėl galima teigti, jog šiuo atveju už visų, kurie pasiaukojo dėl kitų gerumo buvo atsilyginami taip pat gerumu.