Ar visada gerumu už gerumą atsilyginama?(J. Biliūnas)

Kartą garsi prancūzų rašytoja, feministė Žorž Sand yra pasakiusi: „Saugok brangiausią širdies turtą – gerumą. Išmok duoti be dvejonių, prarasti be liūdesio, imti be godulio.“ Gerumas – tai kito žmogaus ir jo poreikių pastebėjimas, kiekvieno sutiktojo vertės suvokimas. Kiekviename žingsnyje darome tam tikrą įtaką kitiems. Dalindami gerumą mes investuojame į aplinkinių, taip pat savo, ateitį ir visgi dažnai tikimės panašaus atsako į mūsų veiksmus. Tačiau kyla per amžių amžius nagrinėjamas klausimas: ar tikrai visada už gerumą atsilyginama gerumu?

                      Visų pirma, geras žmogus – svarbiausia, dažniausiai atlygio nesulaukianti, gyvenimo profesija. Atlygis už gerumą kartais būna ir pats blogis, viskas priklauso nuo gerumo „vertintojo“ dar vaikystėje susiformavusių gyvenimo vertybių bei aplinkybių. Deja, mūsų kultūroje gerumas nėra taip stipriai įsišaknijęs, kad jį galima būtų laikyti įprastu reiškiniu, o per radijo žinias ar televiziją neretai tenka girdėti netgi tokio atlygio pavyzdžių, kai išauginti globotiniai tampa budeliais arba kai visą gyvenimą vien gėrį dovanoję bei meilę skleidę žmonės yra atstumiami, atsiduria gatvėse ir taip virsta niekam nebereikalingais. Tikriausiai, pats galingiausias gėris sklinda iš tėvų, kurie savo vaikams aukoja gyvenimą: rūpinasi, rengia, maitina, padeda tobulėti, tačiau vaikų atlygis neprilygsta jų begalinei dovanotai meilei.