Orumo ir žmoniškumo paieškos XX a. vid. literatūroje

Žmoniškumas ir orumas – dvi neatsiejamos vertybės. Orumas apibrėžiamas kaip žmogaus savybė, kurios dėka žmogus turi vidinės pagarbos ir jaučia savo vertę, tai yra vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą ir atsakomybę visuomenei.  Pasak filosofo V. Žemaičio, orumas yra jausmas, kuris neleidžia būti nesąžiningam, neprincipingam, nepagarbiam ir veidmainiškam. Vadinasi, orumas atskleidžia žmogaus brandumą, dorą, aukštą moralę, žodžiu - žmoniškumą. XX a. vid. šios vertybės buvo vienos svarbiausių ir reikalingiausių, tačiau istorinių negandų fone buvo trypiamos, niekinamos, tad išsaugoti jas tapo ypač sunku. Literatūroje jos atsiskleidžia skirtingai, vienur žmoniškumas atskleidžiamas per žmogaus išgyvenimus, kančias, kitur jis vaizduojamas kaip vertybė – kuri įprasmina žmogaus būtį.  Taigi šiandien norėčiau pakalbėti apie žmogaus orumo ir žmoniškumo paieškas XX a. vid. literatūroje remdamasi B. Sruogos romanu „Dievų miškas“, I. Mero romanu „Lygiosios trunka akimirką“ ir A. Kamiu romanu „Maras“.

XX a vid., klestint nacizmui, žmoniškumą ir orumą išsaugoti tapo sudėtinga, bet kita vertus būtent sukrečiantys išgyvenimai  įpareigoja žmogų išlikti orų ir žmonišką, nesvarbu, kokios bebūtų aplinkybės. Apie sunkius išgyvenimus prievartos pasaulyje, apie orumo ir žmoniškumo išlaikymą pasakoja garsus lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas Balys Sruoga savo atsiminimų knygoje „Dievų miškas“, kurią per du mėnesius parašė grįžęs iš fašistinės Štuthofo koncentracijos stovyklos - joje buvo įkalintas Antrojo Pasaulinio karo metais ir iš vidaus pamatė visą „nužmoginimo“ sistemą. Žiauri ir sunki buvo kalinių kasdienybė, kuomet jie buvo priversti gyventi tarp žiurkių ir utėlių, badauti, arba valgyti supuvusias bulves, žemių pilnas sriubas, dirbti kankinimus primenančius darbus arba eiti į darbą sunkiai sirgdami, o pati populiariausia lageryje filosofija „mušeikizmas“ kalinį greitai paversdavo pusgyviu klipata,  kurio „laukdavo“ nuolat rūkstantis krematoriumo kaminas. Visa tai daugelį žmonių privertė vogti ar net žudyti, kad galėtų išgyventi. Romanas „Dievų miškas“ pasakoja apie dvejus B. Sruogos Štuthofo koncentracijos stovykloje praleistus metus, tačiau kūrinys įgauna universalią prasmę – jis tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu, o pasakotojas – tos sistemos, siekiančios palaužti, nužmoginti žmogų, liudytoju.  „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ retoriškai klausė rašytojas.