Mylimas žmogus – laimingas žmogus?

Tikriausiai ne vienas žmogus išgirdęs žodį meilė, pagalvoja apie laimę. Arba atvirkščiai. Šios dvi gyvenimo vertybės yra neatsiejamos viena nuo kitos, manau, kad ir pasaulyje yra mažai žmonių, kurie manytų kitaip. Kai žmogus myli ir yra mylimas, jis jaučiasi pakylėtas, kupinas svajonių, didžiausių troškimų ir gyvena savo fantazijų pasauly, jausdamas ,,drugelius‘‘ pilve. Laimės pojūtis nedaug kuom skiriasi. Kai esi laimingas, visada būni geros nuotaikos, žvalus, kupinas geranoriškumo, norisi šypsotis, o į pasaulį žvelgti optimisiškomis akimis, visai kaip įsimylėjelio. Be abejonės, meilė kartais gali atnešti ir skausmą, nusivylimą ir palikti didžiulę nuoskaudą žmogaus gyvenime. Todėl kartais norisi savęs paklausti – ar visada laimingas yra tas, kurį myli?

Kaip ir minėjau, meilė ne visada būna saldi. Tai gali atsitikti net tik dėl to, kad abu žmonės taip elgiasi, bet ir todėl, kad netenkame savo mylimojo. Puikus to pavyzdys yra Jono Biliūno apysaka ,,Liūdna pasaka‘‘. Šiame kūrinyje yra pasakojama apie Banių šeimos gyvenimą kaime baudžiavos laikais. Juozapota ir Petras – du įsimylėję žmonės, kurie, kaip ir visi paprasti žmonės, yra kupini svajonių. Šeima, nuosava žemė, gražus namas, laisvė – didžiausios Banių šeimos svajonės. Įklimpę savo didžiausiuose troškimuose, Juozapota ir Petras tarsi atitrūksta nuo kasdienybės, o judviejų norai tik dar labiau sustiprina meilės ryšį. Tačiau viskas pasikeičia Petrui išėjus į maištininkus. Kai Juozapota sužino, kad jos vyras mirė, žlunga visos svajonės. Kartu planuota ateitis ir karščiausi troškimai tiesiog pranyksta. Juozapota lieka vienui viena, niekieno nemylima.