Ar mylintis žmogus visada laimingas? Pasvarstykite apie tai remdamiesi Igno Šeiniaus romanu „Kuprelis“

Meilė -  saulė, kurį apšviečia mėnulį paversdama jį žvaigžde, mėnuliai esame mes, sustingę, sušalę. Meilė sušildo, apgaubia ir „praveria akis“. Bet saulė gali ir nudeginti, palikti gilią žaizdą mumyse. Kiekvienas esame mylėję ar mylime lig šiolei, jausdamiesi laimingai, žinodami, kad esame mylimi, vis vien jaučiame nerimą, keistą jausmą krūtinėje kuris kartais suspaudžia daug stipriau negu visi rūpesčiai susilieję į vieną didelį gumulą, mūsų kasdieninėje rutinoje.

Nejaučiame, kad pasaulyje yra meilė, kol ji pati pas mus neateina. „Lig tol mano širdis nepažino meilės. Ji buvo sušalusi, sustingusi. Niekas jos nešildė <...> Pažinau Gundę, Kunigundą, kurį mano gyvenimą buvo nušvietus“. Šiuos sunkius, tuo tarpu linksmus, gyvenimo apdorotus lyg deimantas žodžius ištarė pagrindinis Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ veikėjas, Kuprelis. Kasdienybėje matome daug nuostabių meilės istorijų, galbūt tai mūsų tėvų, senelių, prosenelių pasakojimaiapie jų išgyvenimus, žygius link meilės, bet kada ateina meilė niekas nežino. Aš sutinku su Kupreliu, kol meilė neatėjo mes nežinome ar ji ištiesų yra, kol ji neprisilietė prie mūsų širdies, neprivertė jos daužytisvis smarkiau ir smarkiau. Taip smarkiai lyg mus ištiktų širdies smūgi. Nors iš kitos pusės meilė ir yra smūgis, smūgis iš pasalų, lyg akmeniu per galvą, tarytum sviedinys atlėkęs iš nežinomos pusės. „Skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino ją“, kaip ir minėjau, meilė tarytum saulė kuri prabudina mūsų širdis iš gilaus, pastovaus žiemos miego, pamaitina ištroškusias širdis tuo, ko jos prieš tai niekada nejautė.