Spalvos ir garsai Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“

Kai skaičiau Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“, mano dėmesį patraukė ne vien tik neeilinė meilės istorija. Rašytojas, kaip puikus impresionistas, savo kūrinyje aprašo daug vaizdų ir garsų. Tai dar labiau leidžia įsijausti į knygą, be to, netgi tos detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nebūtinos, turi savo prasmę, jomis norima daug pasakyti. Tai lyg metaforos, kurias skaitytojui suvokti nėra lengva, bet suvokus pasidaro išties malonu...

Spalvų motyvai matomi jau pirmajame skyriuje: „Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje. Mėlyni pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę.“ Iš karto galime susidaryti įspūdį, kad pavasario būta išties nuostabaus – rūkas ne pilkas, ne dvelkiantis nykuma, o gražus, mėlynas. Žalios pievos ir girios rodo gamtos atbudimą, o su gamta, kaip žinome, atbunda ir žmogaus dvasia. Grįžta kūrybinės jėgos, kyla svajingi apmąstymai.

„Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip žolė ir javai aplinkui auga.“ Pavasario euforijos pagautas žmogus sugeba įsiklausyti netgi į tylą, net ji jam atrodo prasminga.