Meilės jėga ir pražūtingumas Kazio Borutos apysakoje „Baltaragio malūnas“ bei Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“

Meilė – aukščiausias dorovinis jausmas. Tai – stipri, pastovi visą asmenybę apimanti emocija, kuri kyla iš švelnumo, bendravimo poreikio ir patirties. Tikra, dorovinga meilė yra įmanoma tik tada, kai pamirštamas egoizmas. Kai iš tikrųjų myli žmogų, susitaikai su jo charakteriu, stengiesi elgtis taip, kad jo neįskaudintum. Tokie puoselėjami jausmai kitam žmogui priartina prie amžinybės ir gali keisti net žmonių likimus. Meilė gali nugalėti daug kliūčių ir pavojų, tačiau jai beatodairiškai pasidavus, meilė gali tapti ir pražūtinga jėga, griaunančia žmonių likimus. Tai ir norėčiau aptarti savo kalboje.

Visų pirma, meilė yra stipri jėga galinti pastūmėti žmogų beprotiškiems poelgiams, už kuriuos vėliau tenka mokėti visą gyvenimą. Prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų Denisas Didro teigia: Meilė dažnai atima protą iš to, kas jį turi, ir duoda tam, kas jo neturi. Vienas iš meilės, pastūmėjusios beprotiškiems ir neapgalvotiems poelgiams, kurie vėliau brangiai atsipirko, pavyzdžių yra Lietuvos klasiko, rašytojo, poeto, politinio veikėjo Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“. Šiame kūrinyje autorius aprašo veiksmą, vykusį Paudruvės krašte prie užburtojo malūno.