Kas literatūros žmogų daro laimingą?

Laimė – tai teigiama emocija, būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais – pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, dideliu bei jausmingu džiaugsmu. Žmogui šį dvasinės pilnatvės jausmą gali suteikti skirtingi daiktai, žmonės, siekiai ar gyvenimo patirtys, todėl kiekvienas savaip ieško savo laimės formos. Nemažai tokių paieškų galime rasti lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigos – XX a. vidurio poetas, literatūros kritikas, simbolistas Vincas Mykolaitis – Putinas savo psichologiniame realistiniame intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly‘‘ labiausiai išskyrė kunigo, poeto Liudo Vasario laimės sampratą, kuriai ypač darė įtaką dvasinė laisvė. Kitokio pobūdžio laimę galima įžvelgti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytojos romantikės Šatrijos Raganos apysakoje ,,Sename dvare‘‘, kurioje kaip didžiausia laimės priežastis ir vertybė pabrėžta šeima. Taigi, šios laimės formas bei joms įtaką darančius veiksnius aš ir aptarsiu šiame rašinyje.