Anot literatūrologo, rašytojo Regimanto Tamošaičio, ,,atsiremdami į klasiką mes daromės tiesūs, teisingi, mūsų mintis atranda tikrąsias vertybes ir per jas randame kelią į kitą žmogų“. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite

Žmonės dažnai siekia suvokti įvairias savo gyvenimo vertybes. Žinoma, kad tai yra labai svarbi kiekvieno individo gyvenimo dalelė. Vertybės – tai mus supančios aplinkos objektai ir reikšmės, kuriančios pozityvią naudą ar energiją. Kiekvienas žmogus begyvendamas stengiasi suprasti ir surasti tai, kas jam yra svarbu. Kai kurie to ieško interneto platybėse ar televizoriuje, kiti visgi rankasi klasikinę literatūrą. Šiandien savo kalboje pagrįsiu literatūrologo Regimanto Tamošaičio mintį, kad dėka klasikinės literatūros mes daromės tiesūs, teisingi, atrandame tikrąsias vertybes ir kelią į kitą žmogų.

Visų pirma, reikėtų apibrėžti, kas yra klasikinė literatūra. Aš manau, kad tai yra per šimtus metų susiformavusių kultūrų palikimas, kuris išlieka aktualus ir šiomis dienomis. Klasikinė literatūra yra labai plati, apimanti tiek antikos laikus, tiek kiekvienos valstybės žymiausius praeities kūrinius ir juose atskleidžiamas vertybes. Neabejoju, kad literatūrinę pajautą ir skonį galima suformuoti tik su klasikos pakalba. Prisiminkim, kad viskas jau yra kažkada kažkieno parašyta. Visa šiuolaikinė literatūra mokosi iš klasikos. Pastaroji tampa begaliniais intelektualumo šaltiniais, kuriuos, priklausomai nuo savo apsiskaitymo lygio, atpažįstame arba ne.

Pirmiausia norėčiau aptarti antikos laikais parašytą kūrinį – Homero ,,Odisėja“. Homeras buvo pirmasis Europos poetas. Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį vėlesnėms kartoms. Savo kūrinyje ,,Odisėja“ Homeras aprašė pagrindinio veikėjo, Itakės karaliaus Odisėjo grįžimą iš Trojos karo. Tai dešimt metų trukusi kelionė, pilna pagrindinio veikėjo išgyvenimų, nuotykių, bet svarbiausia – vidinių apmąstymų. Man labiausiai įstrigo Odisėjo išgyvenimai Kalipsės saloje, kurioje jis praleido septynerius metus. Salos valdovė Kalipsė buvo stipriai įsimylėjusi Odisėją ir žadėjo jam nemirtingumą, jei tik šis pasiliks. Tačiau pastarasis išvyko, kadangi labiau už viską pasaulyje jis mylėjo savo žmoną Penelopę. Kalipsė tuo tarpu mirė iš nevilties. Apibendrinant visą kūrinį galima pasakyti, kad Odisėjas kelionės metu supranta, kokią didelę meilę jaučia Penelopei. Jis tiki, kad net ir toks ilgas laiko tarpas jų neiškirs, tačiau grįžus namo, žmona neatpažįsta savo vyro. Tai labai įskaudina Odisėją. Kūrinys baigiasi tragiška pagrindinio veikėjo mirtimi, kurį nužudo jo sūnus, neatpažinęs savo tėvo. Taigi, jau antikos laikais, literatūros kūrėjai norėdavo skaitytojams perteikti šeimos ir meilės vertybes, taip pat siekė parodyti, kokius vidinius išgyvenimus patiria žmogus savo gyvenimo metu. Homero ,,Odisėja“ – ne išimtis. Jame yra begalę pagrindinio veikėjo apmąstymų, gyvenimo prasmės ir vertybių ieškojimų.