Proto ir patyrimo santykis pažinime

Pažinimas, kognicija (lot. cognoscere: „pažinti“) – vyksmas, kuriantis mūsų sąmonę. Žmogui, kuris yra neabejingas filosofiniams reiškiniams, kuris domisi ir ieško prigimties, būties aiškinimo teorijų, neretai kyla įvairių klausimų, susijusių su pažinimu: ką galima pažinti? Kokie yra galimi pažinimo šaltiniai? Kokius pažintus dalykus galime laikyti teisingais? Pažinimo klausimai iškilo dar senovės graikams, tačiau išliko plačiai diskutuotini ir mūsų laikais. Pažinimas vaidina labai svarbią rolę kiekvieno žmogaus gyvenime. Galima sakyti, kad pažinimas yra prigimtinė ir neišvengiama žmogaus būties ir dvasinio tobulėjimo sąlyga. Pažinimo procesas vyksta visą gyvenimą, tuo pačiu ugdydamas žmogaus dvasinę sferą ir jį supančią aplinką. Neretai pagrindiniu pažinimą reguliuojančiu faktoriumi yra laikomas protas – visa tai, ką formuoja mokslas, tyrinėjimai, teorijos, taisyklės, mokslo atradimai, žinios. Visgi visos filosofinės kryptys nurodo net tris pagrindinius pažinimo šaltinius: protą, patyrimą ir šaltinį, peržengiantį protinio tyrimo sferą. Šie šaltiniai tarpusavyje yra kur kas daugiau susiję, nei mums atrodo. Proto ir patyrimo santykį pažinime labai išsamiai išdėstė škotų filosofas, istorikas David Hume (liet. Deividas Hjumas) savo filosofinio pobūdžio veikale ,,Žmogaus proto tyrinėjimas‘‘.

Deividas Hjumas buvo bene pirmasis iš naujųjų amžių filosofų, kuris ėmė ginčyti mokslo dėsnių tikrumą, apmąstydamas savo pirmtakų Džono Loko ir Džordžo Berklio pažinimo koncepcijas. Hjumo empirinės idėjos (gr. emperia – patirtis) sudavė skaudų kirtį racionalistiniam pažinimui, kuris rėmėsi loginiais samprotavimais. Šio filosofo žmogiškojo pažinimo analizės išvados padarė didelę reikšmę pažinimo teorijos raidai. Vis dėlto kai kurie filosofo teiginiai tebekelia prieštaringų minčių, svarstymų, klausimų. Keletą tokių atvejų ir ketinu išanalizuoti šiame pranešime.