Tikėjimo ir proto santykis viduramžių filosofijoje

Viduramžiai – ilgiausias kultūrinis laikotarpis Europos istorijoje. Šiame laikotarpyje iš genčių formuojasi tautos, plinta krikščionybė, keičiasi ar prievarta keičiamas pasaulio suvokimas. Europa, pasiimdama Antikos likučius, neria į visai naują gyvenimą. Naujasis tikėjimas, atsiradęs kaip paguoda žemiausiems Romos Imperijos sluoksniams, sakantis, kad po mirties visi bus lygūs, turi prisitaikyti prie naujos santvarkos, prie Europos genčių, besimeldžiančių stabams.Pasaulį žmogus jaučia antropocentriškai, tačiau yra priverstas jį vertinti teocentriškai, todėl gyvenimą kuo doriau nugyventi žmogus gali tik suprasdamas savo prigimtį ir dieviškosios pasaulėrangos tvarką. Negana to, žmogus dar ir atsakingas už savo sielą – metafiziškai nepaneigiamą asmenybės pagrindą. Didžiausias ir individualus Viduramžių žmogaus rūpestis – sielos išganymas (Romualdas Ozolas). Bet ar galėjo žmogus protu suvokti ne tik savo prigimtį, savo sielos amžinumą ir nemirtingumą, bet ir savo kūrėją – Dievą? O gal tai už racionalumo ribų ir protu nesuvokiama bei nepaaiškinama? Savo darbe „Tikėjimas ir protas Viduramžių filosofijoje“ trumpai apžvelgsiu, ką tų laikų filosofai, išsilavinę ir tikintys vienuoliai, galvojo apie šias problemas, kokių atsakymų ieškojo ir kokiais būdais juos nagrinėjo.Darbe remsiuosi „Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai“, kur trumpai aptariami ryškiausi to laikotarpio mąstytojai, apsiribodama tik Vakarų, t.y. Europos, filosofais. Plačiau aptarsiu du, iki šių dienų gerai žinomus, filosofus bei Dievo buvimo įrodymo oponentus – Anzelmą Kenterberietį ir Tomą Akvinietį. Jų pateikiamas skirtingas proto ir tikėjimo sferų suvokimas leis plačiau ir objektyviau pažvelgti į šią problematiką bei atsakyti į temos keliamą klausimą – ar protas ir tikėjimas galėjo vienas kitą papildyti?