Absurdo problema A. Kamiu ir Ž. P. Sartro egzistencinėje filosofijoje

XX-tąjame amžiuje vieno seniausių pasaulio mokslų filosofijos šakų gretas papildė nauja šaka- egzistencializmas, nagrinėjantis individą ir jo unikalią patirtį, suteikiančią būčiai autentiškumo. Pažvelgus į egzistencializmo apibrėžtį, tampa aišku, kodėl ši srovė atsirado būtent tokiu metu, nuniokotu gausybės karų, visapusiškos nesantaikos ir kapitalizmo krizės. Laikmetyje, kuriame individo gyvenimiškos darnos siekis susiduria su tikruoju visuotiniu tvarkos trūkumu, gimsta absurdas. Tai gali būti įvardijama kaip nedarna tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tremtis ir atskyrimas nuo visko kas jį supa, nepakeičiamos realybės, kur prasmė nėra suteikiama natūraliai, bet kaip tik yra sukonstruojama individo pasitelktais veiksmais bei interpretacijomis. Norint geriau suprasti aplinkinį pasaulį, yra svarbu pažinti istoriją, plačiau ištirti mažai nagrinėjamas filosofines temas bei įsigilinti į XX-ojo amžiaus egzistencializmo filosofiją, atidžiau nagrinėjant jos autorių mintis. Šiam darbui buvo pasirinktas mažai ištirtas absurdo problemos dviprasmiškumas XX-ojo amžiaus kūriniuose, kuriuose susiduriama su tos pačios sąvokos skirtingomis sampratomis.

Žinoma, kad egzistencialistams, daugiausiai atskleidžiantiems pesimistinę pasaulėžiūrą, buvo svarbu pavaizduoti žmogaus būties problemas istorinių katastrofų laikotarpiu ir pabrėžti absurdą, tačiau filosofai Alberas Kamiu (1913- 1960m.) bei Žanas Polis Sartras (1905- 1980m.) absurdo sampratą pavaizdavo skirtingai. A. Kamiu teigė, jog absurdas gali tapti metodu, privedančiu prie naujų išvadų. Šią filosofo poziciją atskleidžia ir plačiau nagrinėja filosofijos profesorius Avi Sagi savo knygoje ,,Alber Camus and the Philosophy of the Absurd”. Būtų galima galvoti, kad problemos nagrinėjimas yra bevertis, jei būtų nepaminėtas kitaip absurdo sampratą plėtojantis Ž. P. Sartras, kuris teigė, kad absurdas gali būti suvokiamas tik kaip išvada. Priešingai, nors ir Ž. P. Sartras yra laikomas absurdizmo pradininku, yra labai nedaug šaltinių, kuriuose būtų kalbama apie jo absurdo sampratą, kuri iš tiesų nesutampa su A. Kamiu nuomone. Taip pat ši absurdo problema yra nagrinėjama vos keliuose veikaluose, tad esama priešprieša, tarp tos pačios sąvokos skirtingų sampratų, tampa aktualia tema ir yra formuluojama kaip šio darbo tezė, žadant įrodyti absurdo kaip sąvokos skirtybes dviejų žymių XX-ojo amžiaus filosofų egzistencializmo filosofijoje.

Norint pagrįsti tezę buvo suformuluoti keturi uždaviniai, suteikiantys galimybę įrodyti svarbiausio teiginio pagrįstumą bei užtikrinantys sklandų perėjimą prie išvadų. Pirmasis uždavinys yra absurdo ištakų ir įtakų nagrinėjimas, antrasis- absurdo kaip metodo pagrindimas A. Kamiu egzistencialistinėje filosofijoje, trečiasis- absurdo kaip galutinės išvados sampratos pagrįstumas Ž. P. Sartro egzistencialistinėje filosofijoje, ketvirtasis- aiškus pagrindinių absurdo reikšmės skirtumų šių abiejų mąstytojų filosofijose pateikimas. Kiekvienas uždavinys sudaro atskirą skyrių, siekiant išlaikyti darbo struktūruotumą ir nuoseklumą.