Dievo nepažinumo problema Karlo Bartho filosofijoje

Karlo Bartho teologinė mintis skleidėsi jam augant liberališkojo prostentantizmo tradicijoje. Šis šveicarų protestantų teologas paskelbė radikalų pokytį protestantizme – Barthas Dievą paskelbė visiškai atskiru „Kitu“ ir taip tapo didžiausiu liberalų kritiku. Toks radikalumas lėmė tai, kad jo teologinė filosofija buvo pradėta vadinti Barthianizmu, kaip naujo tipo teologija. Kas įdomu - pabrėžęs Dievo kitybę ir neprieinamumą žmogui, jis „išplėšė“ Dievą iš pasaulietinio gyvenimo ir Dievo paieškos bei pačio tikėjimo prasmė tapo didesnėmis problemomis nei iki šiol.Visgi, Karlo Bartho filosofijoje pagrindinis yra ne Dievo klausimas. Apie Dievą negalima pasakyti nieko, todėl Barthas nuo Dievo klausimo izoliuojasi, o pagrindine problema tampa žmogaus prasmė. Jis klausia - ką gi reiškia žmogaus buvimas pasaulyje kaip tikėjimo aktas. Priešingai nei ankstesnesnių tradicijų teologai, Barthas bando susitelkti ne ties metafizika, o ties žmogaus egzistencija, kurią bandant įprasminti, Barthas pateikia labai aktualų tikinčiojo žmogaus gyvenimo modelį. Posūkis į aktualumą tapo viena iš mano paskatų šiam darbui.Iškeldama prielaidą, kad Bartho filosofijoje Dievas yra neprieinamas žmogaus supratimui nei a priori, nei gali būti išvedamas iš istorinio konteksto, gamtos reiškinių nei jokiais kitais būdais, ginsiu tezę, kad Dievas suteikia prieigą žmogui prie jo „kitybės“ ir galios tik per jo apreiškimą, kuris atsiskleidžia Jėzaus Kristaus prisikėlimo istoriniame akte, kuris aprašomas Biblijoje. Taip Dievas atsiskleidžia žmogui ir Jėzus tampa Dievo žodžiu. Dievo tobulumas, įkūnytas per žmogiškąjį Jėzų Kristų atnešė žmonėms pažadą dėl amžinojo gyvenimo po mirties. Pirmojoje darbo dalyje panagrinėsiu Karlo Bartho kritiką jį įtakojusioms tradicijoms, pratęsdama Bartho alternatyviais probleminių vietų sprendimo būdais – Dievo pažinimo redukavimo iš pasaulietinio gyvenimo negalimumą ir Dievo plotmės bei žmogiškojo gyvenimo atskyrimo būtinybę. Pateikus mintį, kad Dievo pažinimas žmonėm neprieinamas, antrojoje dalyje paaiškinsiu kaip tuomet žmogui pateikimi turiniai apie Dievą. Aptarus tai, kad Dievas tik „leidžiasi“ pažįstamas žmonėms, trečiojoje darbo dalyje pateiksiu žmogiškojo tikėjimo prasmę. Visa tai atliksiu pasitelkdama Karlo Bartho opusą „Laiškai Romiečiams“, skaitant jį ne originalia anglų kalba, pasitelkiant kritinę literatūrą (taip pat anglų kalba), nurodytą literatūros sąraše.