Tiesos problema Friedrich Nietzschės filosofijoje

Visais laikais, kalbant apie tiesos problemą, filosofams trūko supratimo, kad ši vieta filosofijoje yre diskutuotina. Netgi atvirkščiai – buvo bandoma paneigti tai, jog tiesa gali būti suprantama kaip problema ir vietoj bandymo ją pasiekti, neretai pakišama tiesos „iškamša“. Tiesa atrodo turinti būti tarsi kažkas nepajudinamo ir iki galo nepažįstamo žmogui, kažkas stabilu. Vakarų filosofijoje, ji buvo suprantama kaip duotybė, universalija, slypinti tarsi transcendentinėj plotmėj, tačiau būtinai atitinkanti realybę. Ir štai, iškyla kontraversiška, antiidilišką pasaulio vaizdą kurianti asmenybė, iškiliom idėjom, kuri „prakeikė visus idealus“. Tai buvo paskutinių dviejų amžių sandūroje išgarsėjęs filosofas – Frydrichas Nietzschė. Jis suabejojo ne tik pačia tiesos samprata, bet ir būtinumu ją pažinti. Jo filosofijos pagrindas – destruktyvumas, kuris ypatingai susitelkęs vakarų minties kontekste, būtent todėl jį imta vadinti paskutiniuoju metafiziku. Ji negailestingai neigė idealus, tokius kaip Dievas, gėris blogis ir tuos, kurie yra laikomi tiesa. Pabrėžė, jog žmogus, besilaikantis idealų yra nelaisvas, ir jis siekė išlaisvinti žmogų iš padėti jam suprasti kas slypi už, atrodo savaime suprantamų, konceptų. Nietzschė siekė sugriauti metafizikų sukurtą „pasaką“ apie už regimybės esančią dar vieną plotmę, ir vietoj jos pasiūlė savo naująjį utopinį, bet realistinį pasaulio idealą. Arvydas Šliogeris, pristatydamas Friedrich Nietzschę, yra pabrėžęs, jo filosofijos pavojingumą jaunai sielai, valdomai maištingumo, anarchistinių minčių, be patirties ir neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų. Visa tai dėl kontraversiškų idėjų. Na, aišku, subjektyvumo atsikratyti skaitant jo tekstus visiškai neįmanoma ir dėl jo paties biografinių detalių, tačiau būtina stengtis išlaikyti kuo didesnį objektyvumą. Yra manyta, jog Nietzschės idėjos, supaprastintos ir netinkamai interpretuotos, davė pradžią nacionalizmo ir fašizmo atsiradimui. Todėl, mano nuomone, jaunam šia filosofija besidominčiam žmogui būtina ne tiek žvelgti į kuriamą galingo, klestinčio pasaulio modelį, o labiau susitelti ties pasaulio samprata, kuri yra vis dar aktuali ir iki šiandien.Šis darbas skirtas tiesos problematikos revizijai filosofo Friedrich Nietzschės darbuose. Aiškiai atskirsiu du polius: klasikinį antikinės graikijos metafizinį tiesos supratimą ir Nietzschės naująjį, staigų bei kontraversišką realistinį požiūrį, kurį toliau aptarsiu pačiame darbe. Ginsiu tezę, jog tiesa Nietzschei yra reliatyvus dalykas. Nėra vieno veikalo kur Nietzschė konkrečiai nagrinėtų tiesos problemą. Ji atsiskleidžia po truputį visuose jo filosofiniuose darbuose. Pagrindinis mano šaltinis – Rinktiniai raštai. Šiame veikale, mano manymu, sudėti vieni informatyviausiai mano nagrinėjamą problemą atskleidžiantys veikalai, tokie kaip Štai taip Zaratustra kalbėjo, Anapus gėrio ir blogio, Stabų saulėlydis. Užsiimsiu pasisakymų ta tema sinteze iš šių, ir ne tik šių veikalų. Taip pat panaudosiu ir kitus šaltinius, tokius kaip Moralės genealogiją, Antikristą, Tragedijos gimimą. Daug kur, šia problematika kalbant Nietzschė neatsiriboja nuo moralės aiškinimo. Pačiame darbe, sunku bus tai atskirti ir man pačiai, tačiau ypatingai padėjo ir palyginti nedidelės apimties, bet labai informatyvus Nietzschės straipsnis Tiesa ir melas ne moralės požiūriu. Taigi, tezę, jog tiesa yra susitarimo dalykas, įrodant darbą padalinsiu į tris dalis. Pirmoji dalis bus skirta apžvelgti F. Nietzschės filosofijos išskirtinumą, aktualumą, būtinumą pananagrinėti, ar bent susipažinti su ja, bei jo filosofijos prasmingumą. Trumpai apžvelgsiu dviejų minėtų probleminių polių perskyrą, akcentuojant ir aptariant būtent Nietzschės kritiką antikinės Graikijos pasauliui. Antroji darbo dalis skirta Nietzschės pasaulio sampratos modeliui aptarti. Paaiškinsiu Nietszchės žvilgsnį į pasaulį kaip vienintelės galios išsišakojimą, ir aptarsiu F. Nietzschės alternatyvą – klestintinčio pasaulio modelį paaiškinant Antžmogio idėja. Susumavus pirmame skyriuje pateiktą graikų metafizikos kritiką, ir antrojo skyriaus pradžioj aptartą valios viešpatauti principą, suprantant pasaulį kaip tėkmę, ir toliau tęsiant perpektyviniu pasaulio, kaip tėkmės, supratimu parodysiu, jog nėra unikalaus ir universalaus pasaulio matymo, bei transcendentinės visiems vienodai suprantamos ir visiems vienodai galiojančios tiesos, kas veda prie tiesos aiškinimo kaip sutartinio dalyko. Taip pat trumpai pateiksiu Nietzschės kritiką mokslui, dėl kėlsų į objektyvų pažinimą.Atskleidusi Nietzschės požiūrį į pasaulį, atversiu didžiausius šio požiūrio priešą, žvelgdama per Nietzschės perpektyvą – krikščionybę. Tam skirsiu trečiąjį skyrių. Užbaigsiu sandūros sprendimo būdais, pateikdama galutinį šių dviejų probleminių polių išeities tašką išvadose.