Friedrich Nietzschės krikščionybės kritika

Kaip gimęs liuteronų pastoriaus šeimoj, iš pirmo žvilgsnio Friedrich Vilhelm Nietzschė turėjo būti tikras krikščionių pavyzdys. Nuo mažens labai domėjosi krikščionišku mokymu, ko pasekoje vėliau Nietzschė įstojo į universitetą studijuoti teologijos, kad taptų pastoriumi, kaip ir tėtis. Ir štai, kas iš pirmo žvilgsnio neįtikinamai keista - rašau darbą apie didaus masto krikščionybės kritiką, su kuria susijęs praktiškai visas jo kūrybinis laikotarpis. Nietzschė nebuvo nusiteikęs prieš visas religijas, tik specifiškai prieš krikščionybę. Jo nuomone, šiuolaikinių europiečių moralinė sąmonė pagrįsta krikščionybės palikimu. Jo filosofijos pagrindas – destruktyvumas, kuris ypatingai susitelkęs vakarų minties kontekste, taigi jis negailestingai neigė idealus, tokius kaip Dievas, gėris, blogis ir tuos, kurie yra laikomi tiesa. Pabrėžė, jog žmogus, besilaikantis idealų yra nelaisvas, ir jis siekė išlaisvinti žmogų iš padėti jam suprasti kas slypi už, atrodo savaime suprantamų, konceptų. Nietzschė siekė sugriauti metafizikų sukurtą „pasaką“ apie už regimybės esančią dar vieną plotmę, ir vietoj jos pasiūlė savo naująjį utopinį, bet realistinį pasaulio idealą. Arvydas Šliogeris, pristatydamas Friedrich Nietzschę, yra pabrėžęs, jo filosofijos pavojingumą jaunai sielai, valdomai maištingumo, anarchistinių minčių, be patirties ir neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų. Visa tai dėl kontraversiškų idėjų. Na, aišku, subjektyvumo atsikratyti skaitant jo tekstus visiškai neįmanoma ir dėl jo paties biografinių detalių, tačiau būtina stengtis išlaikyti kuo didesnį objektyvumą.Šis darbas skirtas krikščionybės tematikos revizijai Nietzschės filosofijoje. Ginsiu tezę, kad Nietzschės manymu krikščionybė yra moralinių nuostatų visuma, kuri savo idealistiniu pasaulėvaizdžiu slopina chaotišką žmogaus prigimtį. Pagrindinis religijos instrumentas valdyti žmones – dievobaimingumas. Taigi pirmoje dalyje panagrinėsiu graikų metafizikos indėlį krikščioniškajai tradicijai. Apie tai, kokios krikščionybės prielaidos slypi antikoje, kuom krikščioniškasis mokymas tapo toks patrauklus žmonijai ir kokia viso to kaina bei grėsmė žmogaus prigimčiai. Nietzschės pagrindinis kaltinimas antikai – nepagrįstas idealizmas. Antroje darbo dalyje pereisiu prie suvokimo, kad mūsų įprasti moraliniai vertinimai yra sukurti krikščioniškosios tradicijos, o konkrečiau – teologų. Žmonės valdomi dievobaimingumu, tačiau palaipsniui Dievas praranda išganymo galią ir žmonės nuo jo nusigręžia. „Dievas miršta“, todėl ateina laikas perkainoti vertybes, o šio uždavinio ir imasi Nietzschė.