Aš ir kiti, arba kaip išsivaduoti iš egzistencinių klausimų (filosofijai)

Jeigu senukas Erichas Fromas (Erich Fromm) būtų išgyvenęs iki mūsų dienų, jis, ko gero, neklausinėtų - turėti ar būti, nes atsakymas būtų aiškus net tokiems nuo tikrovės atitrūkusiems žmonėms, kaip filosofai. Aišku, kad turėti. Ir kuo daugiau. Apie kokią būtį, egzistenciją, žmonių santykių dimensiją gali susimąstyti šiuolaikinis žmogus, beviltiškai bėgantis užburtu ratu: uždirbti - nupirkti- dar uždirbti- daugiau nupirkti...Ir paskubėk, nes jeigu sustosi nors akimirkai pasižvalgyti (na, nebūtinai į aukštą rugpjūčio dangų, bet nors į kitą žmogų), tave pastums, sutryps, sutraiškys negailestinga vartojimo mašina, galingai varoma mūsų iškreiptų vertybių, surogatinių santykių ir dvasios nykimo degalais. Nes ne turėti ar būti klausia šiuolaikinis žmogus, o kaip įsigyti - grynaisiais ar pavedimu. Tai kam mums ta filosofija, liepianti pamilti išmintį, įsiklausyti į būties vibracijas, pamatyti kitokį daiktų pavidalų (,,daiktą savyje", anot garbiojo klasiko Imanuelio Kanto (Immanuel Kant), dar XIX amžiaus priešaušryje norėjusio žmogaus dvasią pakylėti į transcendenciją)?