Asmens laisvė J.S.Mill‘io esė „Apie laisvę“

Laisvė - subjekto galėjimas reikšti savo valią, įsisąmoninus gamtos ir visuomenės dėsnius bei teisė nevaržomai, nedraudžiamai reikšti savo ar visuomenės nuomonę, siekimus, ginti reikalus. Tomas Akvinietis „laisvu vadino tą, kuris yra savo paties priežastis“.[1] Laisvė – tai viena iš svarbiausių temų filosofinėje literatūroje. Tai tema, kuri tarsi charakterizuoja individo būtį bei esybę, taip pat individas gali mąstyti bei elgtis nieko nevaržomas, pagal savo nuostatas ir norus bei nėra niekieno verčiamas, t.y. nėra veikiamas nei vidinės, nei išorinės prievartos.

J.S.Mill savo esė „Apie laisvę“ pradeda tokiu teiginiu:“ Šios esė tema nėra vadinamoji Valios Laisvė ; esė tema yra Pilietinė, arba Visuomeninė, Laisvė: valdžios, kurią visuomenė gali teisėtai taikyti individo atžvilgiu, prigimtis ir ribos. Šis klausimas apibendrintu pavidalu retai keliamas ir vargu ar kada nors svarstomas, tačiau nors ir neakivaizdus, jis daro smarkų poveikį mūsų amžiaus praktiniams ginčams ir veikiausiai netrukus taps pripažintas gyvybiniu ateities klausimu.[2] Šie žodžiai paneigia pirminę nuostatą apie jo esė, nes tik perskaičius jos pavadinimą, kilo mintys vien tik apie individo valios laisvę, kad bus kalbama tik apie tai, kad laisvas žmogus – tai žmogus, kuriam niekas netrukdo vykdyti savo valią, kad jis elgiasi laisvai, t.y. taip, kaip jam atrodo tuo metu geriausia ir pan.

Taigi, J.S.Mill savo esė “Apie laisvę“ įvadinėje dalyje mini, jog pagrindinis jos tikslas yra apginti principą, kuris teigia, jog savisauga yra „vienintelis individualiu arba kolektyviniu požiūriu pateisinamas žmonijos tikslas kišantis į bet kurio jos nario ar narių veikimo laisvę“[3]. Yra leistina naudoti jėgą prieš bet kurį visuomenės narį tik tada, kai tai nedaro žalos jam. . Kiekvienas bendruomenės narys negali būti verčiamas elgtis prieš savo valią, daryti ką nors taip, kaip jis nenori, bei jam negali būti draudžiama, ką nors daryti. Visiškai sutinku su J.S.Mill nuomone, jog žmogus yra atsakingas už savo poelgius tik tada, kai jis liečia ir kitus asmenis, o kai jo poelgiai liečia tik tą asmenį patį, jis gali jausti absoliučiai laisvas, nes juk „Asmuo yra savęs paties, savo kūno ir sielos valdovas“. Tačiau mano manymu, kad ten kur prasideda vieno žmogaus laisvė, baigiasi kito, yra tarsi nustatomos ribos tai žmogaus laisvei.

[1] Plėšnys, A. Filosofijos įvadas, psl. 179

[2] Mill, John Stiuart, Apie laisve, psl. 15

[3] Mill, John Stiuart, Apie laisve, psl. 27