John Stuart Mill „Apie laisvę“

Lietuvos filosofinės minties istorijoje nė vienas žodis turbūt nebuvo taip dažnai vartojamas ir taip glaudžiai susijęs su kitomis temomis ( tauta, valstybė, dievybė) kaip laisvė. Kasdieniniame gyvenime laisvę suprantame įvairiai: kaip valios laisvę, sąžinės laisvę, kūrybos laisvę. Paprastai žmogus laiko save laisvu tada, kai jam niekas netrukdo daryti tai, ką jis nori, ir niekas neverčia daryti to, ko jis nenori. Tačiau ar tai išreiškia laisvės esmę? Šis filosofinis klausimas buvo viena pagrindinių tiek XVI a. ( A.Volanas), tiek XXa. ( A.Maceina, S.Yla, J.Girnius) mąstytojų temų.[1] Tačiau šios esė tema nėra vadinamoji Valios laisvė, jos tema – Pilietinė arba Visuomeninė Laisvė. Šis klausimas apibendrintu pavidalu retai keliamas ir vargu ar kada nors svarstomas, tačiau nors ir neakivaizdus, jis daro smarkų poveikį mūsų amžiaus praktiniams ginčams ir veikiausiai netrukus taps pripažintas gyvybiniu ateities klausimu.[2]

Taigi šiame kūrinio skyriuje išdėstomos svarbiausios viso kūrinio mintys: esė tema, tikslas, valdžios teisės riboti žmogaus laisvę, kaip kito žmonių požiūris į valdžią įvairiais laikais ( jei daug anksčiau buvo siekiama ją apriboti įgyjant tam tikrą neliečiamybę bei konstitucinių apribojimų sukūrimu, tai kiek vėliau, tobulėjant žmonių gyvenimui, valdovai imti tapatinti su liaudimi, trokštama ir tikimasi, kad tarp valdžios ir tautos interesų bei valios galima drąsiai dėti lygybės ženklą...), kas lemia žmonių nuomones apie tai, kas girtina ir kas smerktina ( protas, išankstinės nuostatos, socialiniai jausmai, pavydas, įtarumas, puikybė, kitų niekinimas, nuolankumas,simpatijos ir antipatijos, savanaudiškumas...), aptariamos egzistuojančios žmogaus laisvės sritys ( sąžinės, minties ir jausmų, pažiūrų, skonių ir siekių laisvės, laisvė vienytis bet kuriam tikslui, nedarant žalos kitiems, jei besivienijantys asmenys yra pilnamečiai ir nėra verčiami ar apgaudinėjami, laisvė daryti tai, kas patinka, atsakant už galimus padarinius...), egzistuojančios tironijos ir despotizmas ( demokratija = „ daugumos tironija“; egzistuoja teisėto kolektyvinės nuomonės kišimosi į asmens nepriklausomybę riba; nustatyti šią ribą ir neleisti jos peržengti yra būtina žmogiškųjų reikalų klestėjimo sąlyga, nes tai apsaugo nuo politinio despotizmo.)