Konspektas apie filosofus

SOKRATAS(V – IV a.pr.Kr.)

Graikų antikos filosofas. Laikomas išminties simboliu.

Pats nerašė, žinoma iš Platono, Ksenofonto darbų.

Buvo nuteistas, nes tapo per daug įtakingu Graikijoje žmogumi. Buvo apkaltintas bedievyste ir jaunimo tvirkinimu.

Sokrato dialogo metodai:

1. Nenuginčijamo metodas (melagingų įsitikinimų atmetimas, esmė – atvesti prie absurdo, tikslas – demaskuoti tariamą žinojimą):

• Priešininko mintį priima rimtai (Sokrato ,,ironija“ (kai individas ima menkinti save, apsimestinas nežinojimas));
• Klausimais priverčia samprotauti;
• Prieina prie išvados, prieštaraujančios pradiniam teiginiui rba visuotinai pripažintai tiesai.

2. Pribuvėjos metodas(kaip įgyti teisingus įsitikinimus):

• Analogija (dviejų skirtingų dalykų palyginimas paiškinant sudėtingas idėjas);
• Indukcija (iš atskirų atvejų, faktų daroma išvada apie bendrą dėsnį);
• Definicija (apibrėžimo formulavimas).

Sokrato išminties formulė : ,,Aš žinau, kad nieko nežinau“.

PLATONAS (V – IVa.pr.Kr.)

Graikų antikos filosofas.

Sielos dalys:

• Protas;
• Įniršis;
• Geismas.

Svarbiausios dorybės:

• Išmintis(išmintis=gėbėjimas matyti gėrį=suteikia idėjoms ir visam pasauliui būtį ir vertę);
• Drąsa;
• Susivaldymas (drąsa nukreipia į geismą ir atsiranda susivaldymas);
• Teisingumas(teisingumas yra “dirbti savo darbą ir nesikišti į kitus” darbus. Jei proto vadovaujama kiekviena sielos dalis daro savo darbą, tai žmogus yra teisingas ir doras).

Valstybė dalijama į tris luomus:

• Valdovų(tik išminčiai gali rūpintis, kad visi piliečiai teisingai gyventų. Todėl Platonas reikalauja, kad filosofai vadovautų valstybei (pagal sielos dalis – protas)dorybė – išmintis.);
• Karių(rūpinasi valstybės gynimu nuo išorės ir vidaus priešų(pagal sielos dalis – įniršis, dorybė - drąsa);
• Maitintojų(amatininkai, verslininkai ir valstiečiai, privalantys aprūpinti bendruomenę (sielos dalis – geismas, dorybė – nuosaikumas, kaip susivaldymas )).

Ir individo ir valstybės atveju teisingumo dorybė – tai ne kurios nors vienos dalies savybė, o harmonija, kuri randasi kiekvienai daliai vykdant atitinkamą veiklą.