Žmogaus būties prasmė B.Paskalio religijos filosofijoje

Žmogus....“...tragiška, prieštaringa, daug ko nepajėgianti, menka būtybė, „mąstanti nendrė“, svyruojanti tarp dangaus ir žemės, gėrio ir blogio. Žmogus negali pažinti begalinės visatos; racionalus mąstymas, mokslas negali paaiškinti svarbiausio būties klausimo“, taip sakė Blezas Paskalis, prancūzų filosofas, matematikas, fizikas. „Žmogus nežino, kokią vietą jis užima. Jis aiškiai paklydęs, iškritęs iš tikrosios vietos ir negali jos vėlei surasti; jis ieško jos visur neįžvelgiamose tamsybėse sunerimęs ir nesėkmingai Tokia yra dabartinė žmogaus būties padėtis. Jam liko tik bejėgė jo pirmosios laimės idėja, paskandinta menkystėje jo aklumo ir geidulių, tapusių jo antrąja prigimtimi“1. Žmogui sunku gyventi... jis amžinai balansuoja tarp dviejų kraštutinumų. Jis negali visko žinoti, tačiau negali ir nieko nežinoti, jis tai eina pirmyn, tai grįžta atgal, tai dreba nuo šalčio, tai leipsta nuo karščio. Žmogus – nei angelas, nei gyvulys. Jis niekada nesuspėja su laiku. „Mes niekada negyvename, o tik ruošiamės gyventi.“-, kalba filosofas.
Nūdienos žmogui sunku suvokti savo vietą pasaulyje; greitai besikeičiantis gyvenimo tempas išbalansavo ne tik žmogaus gyvenimo ritmą, bet ir jo egzistencinės prasmės suvokimą. Apsidairius aplink galima pastebėti, kad žmogui šiandien svarbu darbas, karjera, geras atlyginimas, aprūpinta, patogi buitis, pasilinksminimai, seksas. Dvasingumui, pagarbai, atjautai vietos nelikę. Tačiau ir pasiekę visų tų materialinių apčiuopiamų gėrybių, patenkinę savo geidulį, žmonės lieka nelaimingi. Dauguma pripažįsta, kad ir viską turint ar pasiekus, širdyje - tuštuma. Žmogui sunku suvokti ribą, kada troškimai ir geiduliai yra logiškai paaiškinami ir reikalingi , o kada tai jau tampa beribiu nepasotinamu troškimu. Šie troškimai nebuvo svetimi ir Paskaliui. Filosofas buvo pasinėręs į pramogas ir džiaugsmus, šventes, pokylius, kortas, gražių merginų draugiją. Jis sakė: „visa, kas yra pasaulyje – tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė: libido sentiendi, libido sciendi, libido dominanti“ (noras džiaugtis, noras pažinti, noras pirmauti). Taigi laikas nepavaldus žmogaus troškimams (arba nereikia taigi, arba laikas ne vietoj čia); visuomenę valdo libido (libido – lot. potraukis, aistra)2. O tai reiškia žmogaus nuskendimą daiktų ir geidulių pasaulyje, kai žmonės tarpusavio santykiuose ieško tik materialinės arba kūniškos naudos.